„Muzika 2“ – requiem aistrai

Skaitomiausi
Andrius Jevsejevas 2008-12-09 Menų faktūra
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Muzika 2“

aA

Tikriausiai dažnas mano, jog teatrologas ar teatro kritikas yra paskendęs įvairiausių knygų, mokslinių straipsnių ar recenzijų vandenyne ir gyvenantis savo paties susikurta tobulo teatro iliuzija. Arba kitaip tariant – žmogus, gerokai atitrūkęs nuo teatrinės kasdienybės. Vienas „Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro“ įkūrėjų Audronis Liuga savo veikla visas šias kalbas paneigia, itin aktyviai įsijungdamas į kasdienę teatrinę realybę ir netgi praktiką: kasmet organizuoja šiuolaikinės dramaturgijos festivalį, pjesių skaitymus, inicijuoja spektaklių pastatymus ar net tiesiogiai prie jų kūrybinio proceso prisideda. Teatralų tarpe netgi retsykiais juokaujama, jog teatrologas – tai žmogus, norėjęs būti, tačiau taip ir netapęs režisieriumi. Arba bent bendraautoriumi.

Taigi, veikiausiai dėsningu įvykiu, o ne atsitiktinumu galima būtų pavadinti gruodžio 5 ir 6 dienomis įvykusią „Audronio Liugos produkcijos“ (ALP) premjerą „Muzika 2“, sukurtą pagal to paties pavadinimo Marguerite‘os Duras pjesę. Spektaklio programėlėje režisierius gan sumaniai neįvardintas – „Muzikos 2“ bendraautoriais tampa aktoriai Viktorija Kuodytė ir Povilas Budrys bei Audronis Liuga.

Prancūzų romanistę ir režisierę Duras pavadinti šiuolaikinės dramaturgijos atstove neapsiverstų liežuvis, nors ši rašytojos pjesė prieš daugiau nei 20 metų. O ir kitus šios rašytojos kūrinių pastatymus lietuvių teatre turbūt galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Vieno iš nedaugelio Duras dramaturginių bandymų epicentras, kaip ir jos garsiausiuose romanuose, yra „in“ ir „jang“, vyriško ir moteriško pradų susikirtimas. „Muzikoje 2“ pasakojama istorija apie Jį (Povilas Budrys) ir Ją (Viktorija Kuodytė), kadaise buvusius kartu, išsiskyrusius, tačiau supratusius egzistavimo atskirai beprasmybę. Atskirai jie neįmanomi, tačiau ir kartu būti nebegali. Jiems būnant kartu diena susimaišo su naktimi ir gyvenimas virsta beprotybe, chaosu, arba, kaip ne kartą nuskamba personažų lūpomis, tiesiog pragaru. Keistame provincijos viešbučio hole po kelerių metų pertraukos atsisveikinti susitikę pjesės veikėjai noromis ar nenoromis paskęsta prisiminimų, senų džiaugsmų ir nuoskaudų, nevaldomos aistros vandenyne. Tačiau jų santykiai – tarsi smėlis: nežmoniškai tvirti, tačiau tuo pat metu ir trapūs. Viena kruopelytė – negailestingai į krantą, o kitą putojančios bangos nusineša gilyn.

Rodos, nedidukėje „Meno forto“ palėpėje įvykusi „Muzikos 2“ premjera netiesiogiai pratęsė kiek daugiau nei prieš metus vienu aukštu žemiau esančioje salėje parodytą „Juodvarnį“, režisuotą Jono Vaitkaus. Tiek vieno, tiek kito spektaklio personažų gyvenimus valdo prisiminimai, nuoskauda ir beprotiška meilė, jie negali vienas kito pakęsti, negali vienas kitam „neįkąsti“, neišlieti pagiežos už seną skriaudą, tačiau tuo pat metu aistringai geidžia būti kartu. „Muzikoje 2“ aktoriai taip pat pretenduoja tapti „vienais iš mūsų“, savo personažų gyvenimus išgyvendami itin arti žiūrovų. Regis, jog tokiai iliuzijai sukurti ir buvo pasitelkti niekuo neišsiskiriantys, stačiai kasdieniški Jūratės Paulėkaitės sukurti kostiumai bei keliais paprastais, sakytum buitiniais, nors ir skoningais, šviestuvais apšviesta aktorių – žiūrovų erdvė (šviesų dailininkas  Audrius Jankauskas).

Toks intymus dviejų žmonių dialogas tiesiog prašosi perkeliamas į mažytę kamerinę erdvę, todėl Viktorijos Kuodytės ir Povilo Budrio kuriamų personažų dramos veiksmo vieta tapusi palėpė gerai tiko dramaturginės medžiagos užduotai atmosferai. Šiurpą keliančioje tyloje vykstantį dviejų žmonių pokalbį retkarčiais nutraukdavę staigūs emocijų protrūkiai žiūrovus priversdavo net krūptelėti. Kita vertus, aiškus santykis su žiūrovais atrodė dar nesurastas. Kamerinė erdvė, kurioje nėra jokios vaidybos aištelės ir kurioje nubraukiamos visos publiką ir aktorius skiriančios ribos, diktuoja ir savitą vaidybos manierą. Tiesiog negali apsimesti, kad visiškai šalia sėdintis, tiesiog į veidą alsuojantis žiūrovas neegzistuoja. Keistas įspūdis, kai tau į šoną įsirėmęs aktorius tarsi užsimerkia ir apsimeta, jog ir jo niekas nemato. Jausmas, primenantis kažkokį realybės šou ar tiesiog vaikiškas slėpynes. Be to, beatodairišką kontaktą su žiūrovais bent keliose scenose provokuoja ir pati Duras pjesė.

music081209d2.jpg
Povilas Budrys spektaklyje „Muzika 2". Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Panašų efektą sukuria ir spektaklio muzikinis apipavidalinimas. Kad ir kaip būtų sunku tai pripažinti (vietoje pjesėje nurodyto Duke‘o Ellingtono panaudotas Keitho Jarretto džiazo ir klasikinės muzikos kompozicijas tiesiog dievinu), emociškai stipresnėse vietose netikėtai pasigirdę fortepijono garsai ir vaiko gugavimą primenantis to paties muzikanto pritarimas netapo organiška spektaklio dalimi. Veikiau trukdė tiek aktoriams, tiek žiūrovams ir kėlė natūralų klausimą: ar tai, ką matau scenoje vyksta „čia ir dabar“, ar spektaklio personažai „tarsi nematomos“ publikos akyse kuria dar vieną vaidinimą? O gal tokioje intymioje erdvėje, kur puikiausiai girdisi kiekvienas krebžtelėjimas, muzikos iš viso nereikia, gal „Muzika 2“ geriausiai nuskambėtų visiškoje tyloje?

Tačiau didžiausioji spektaklio „Muzika 2“ dorybė – tikrai ne fortepijono solo, o stiprus ir įtikinantis aktorių duetas. Abu aktoriai kuria ne kažkokius tuščiavidurius manekenus, o įvairiaspalvius, emociškai ir psichologiškai pagrįstus charakterius. Po kelerius metus trukusio išsiskyrimo prieš mūsų akis susitinka du vienas be kito egzistuoti negalintys žmonės. Susitinka, kad ir vėl išsiskirtų. Daugybė pauzių, nutylėjimų, bandymų šneką nukreipti link tokių nereikšmingų dalykų, kaip baldų dalybos ar miesto urbanistiniai planai – tai tik dirbtiniai dialogai, savotiška įžanga, bandymai rasti bent bendros kalbos užuominą. Tai tik paviršius... O už viso to slypi aistra, kuri spektakliui įsibėgėjus po truputį ištrūksta iš formalumo žabangų. Ji bando pasivyti prarastą laiką, o Jis – pabėgti nuo pagiežos, pradėti viską nuo pradžių. Ji mėgino nusižudyti, Jis – nužudyti Ją. Tačiau nužudęs Ją, nužudytų ir patį save. O Jis juk nenori mirti, bet nenori ir kentėti. Žaidimas be pabaigos... Spektaklio ritmas, įtampa pamažu auga, kol pagaliau formalųjį kreipinį Jūs pakeičia Tu ir, regis, įvyksta staigus bei netikėtas pasikeitimas, aktorių kuriami personažai išlaisvėja. Tačiau klampūs praeities nuoskaudų prisiminimai vėl įtraukia į pagiežos, pavydo liūną. Ir vėl viskas iš pradžių. Belieka prieš išsiskyrimą apsikabinti ir tikėtis, kad gal kada nors, kokios nors šalies kokiame nors mieste jie dar atsitiktinai susitiks.

Neišvengiamai artėjančios mirties nuojauta, taip stipriai išreikšta Duras pjesėje, spektaklyje praktiškai išnyksta, nublanksta dviejų vienas kitą mylinčių žmonių santykių aiškinimosi ir trejų metų senumo žaizdų draskymo akivaizdoje. Todėl į paviršių netikėtai iškilęs melodramatinis spektaklio užtaisas iššauna su visa reikalinga jėga ir antras planas tampa tarsi ir nereikalingas.

Visgi susidaro įspūdis, kad spektakliui dar reikia „susigulėti“, o aktoriams susigyventi su tekstu. Povilas Budrys ir Viktorija Kuodytė puikiai jaučia savo scenos partnerį, nors kartais dar atrodo, jog žodis pralenkia mintį, o veiksmas, mimika ar elementarus gestas – jausmą. Visa tai ir dar ne visai tiksliai dėliojami loginiai teksto kirčiai kartkartėmis gimdo teatrinį patosą, neleidžia įsigalėti sceninei tiesai.  „Muzika 2“ greičiausiai netaps teatrinio sezono vinimi, nesukels tokio sprogimo, koks kilo po visiškai neseniai Lietuvos publikai parodyto Oskaro Koršunovo „Hamleto“. Visgi kartelė iškelta labai aukštai. Šiame, jaukioje ir šiltoje „Meno forto“ palėpėje įsikūrusiame spektaklyje žiūrovas neabejotinai ras savų privalumų. Sąlyginėje teatrinėje ramybėje stebėti jautrius ir įtaigius aktorių darbus juk tenka ne kasdieną.
 
 

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.