Muziejuose įdomu. Dabar man muziejuose įdomu. Nors visai nesunku prisiminti laikus, kai eksponatų, virvių, stiklo ir aiškinamaisiais tekstais išrašytų baltų stačiakampių derinys kviesdavo prisnūsti. Visų pirma dėl to, kad muziejus buvo vieta, pilna nuo gyvenimo realybės atsietų daiktų: kultūrinių ar istorinių vertybių, kurios su vaikyste mieste niekaip nesisiejo. Be to, tos visos vertybės neturėjo ryšio ne tik su mano gyvenimu, bet ir manimi pačia - objektai tolimi ir laiko, ir erdvės požiūriu: išrikiuoti už atribojančių virvių ar stiklų, patys nejudinami. O juk neliečiami daiktai lieka negyvi. Greičiausiai todėl susidomėjimas muziejais augo lėtai, o meilę teatrui atsimenu nuo pat ankstyvos vaikystės: čia visada viskas gyva ir vietoj vertybių rimties netrikdančio šnabždesio karaliauja emocijos, garsai, spalvos, kartais - stebuklai.
Gal tai yra ir ne didžiausias teatrinis stebuklas, bet tikrai ne kartą mane pakerėjo teatre atgimstantys daiktai. Gali būti, kad ir muziejus kaip pažinimo ir istorijų pasakojimo erdvė man įdomus tapo tik dėl teatro, kuriame buvo svarbus daiktas ir jo medžiagiškumas. Pavyzdžiui, Vitalijaus Mazūro ar Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, Žilvino Kempino ar Jūratės Paulėkaitės scenografijoje, Gintarės Radvilavičiūtės objektų teatre. Greta jų ir dar daugybės kitų teatralų - ir beveik 20 metų veikiantis „Stalo teatras“ bei jo vadovė Saulė Degutytė.
Pirmasis Degutytės spektaklis, kurį mačiau, buvo 2007 m. sukurtas „Peliukas gitaroje, arba Kas čia bosas?“. Šiame darbe buvo nuostabus ne tik pats peliukas - Sibiro lėlių meistro Vladimiro Zacharovo lėlė, bet ir paprastų kasdienų daiktų transformacijos: stalinė lempa virto saule, lipniosios juostos laikiklis - sraige. Teatras įkvėpė gyvybės daiktams, kuriuos kas dieną mačiau aplink save.
Degutytės darbuose dažnai gyvybės įpučiama ir tokiems daiktams, kurie nėra kasdienybės dalis. Tiksliau tiems, kurie nebėra šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje arba čia vis dar rodosi, bet yra jau atitarnavę. Pažįstami ir nepažįstami daiktai atgyja daugumoje „Stalo teatro“ spektaklių. Pavyzdžiui, seni, Rumšiškių Liaudies buities muziejaus ekspozicijas primenantys rakandai naudoti „Gandro dovanoje“ (2010), konstravimo ir taisymo įrankiai, metaliniai indeliai, raktai ir daugybė kitų daikčiukų atgyja „Kas pasauly g(a)ražiausia?“ (2018), „Sibiro haiku“ (2018) kuriama nebenaudojamų, XX a. pradžios kaimą primenančių daiktų poezija. Dar ankstesniam laikotarpiui (XIX a.) atstovaujantys buities rakandai gyvybės įgyja ir naujausiame Degutytės spektaklyje „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“ (Valstybinis jaunimo teatras, premjera - 2023 m. gegužės 5 d.).
Simono Daukanto tekstais (visų pirma - apysaka „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“), paremtame spektaklyje gyvybės įpučiama beveik kiekvienam scenoje esančiam daiktui. O jų čia - daug. Tiesą sakant, įėjus į salę galima pasijusti kaip muziejuje: trys sceną įrėminančios sienos nukabinėtos, išramstytos rakandais (scenografė taip pat Saulė Degutytė). Ir beveik visi jie randa savo vietą spektaklio veiksme. Kai kurie (kiauras metalinis dubuo ar pypke virstantis medinis šaukštas) pasirodo trumpam, kiti naudojami transformuoti erdvę, perkeliant Peliūzę į kitą šalį (stalas, kėdės, durys), o dar kiti - Peliūzės kūną sudarantys maišas, šaukštai ir pintinėlė - atidirba visą spektaklį pagrindiniame vaidmenyje.
Viena gražiausių „Rubinaičio Peliūzės...“ scenų sukurta taip pat iš daiktų ir jų transformacijų. Dar visai spektaklio pradžioje, scenoje net nepasirodžius Peliūzei, matome šeimą - tėvus (Nerijus Gadliauskas, Dalia Morozovaitė) ir vaikus (Martynas Berulis, Ieva Kaniušaitė) - sėdančius prie stalo valgyti. Sulaukę, kol tėvas pasems pirmą šaukštą, valgyti puola ir visi kiti. Tik vaikams maistas neskanus, tad abu atstumia lėkštes. Dukra greitai susigėsta ir raukydamasi paskubomis ištuština savąją. O štai sūnus valgyti atsisako. Šis atsisakymas, priešinimasis namų tvarkai tarsi sustabdo šeimos gyvenimą: visi lieka prie stalo laukti kol maistas bus suvalgytas. O tuo metu jų rankose atgyja ir transformuojasi daiktai, kurie pasakoja apie kaimo kasdienybę ir einantį laiką.
Tas laikas - spiralinis, primenantis nuolatinį gyvybės ir mirties mainymąsi dienoje, metuose, bet kokio gyvio būtyje. Tačiau jis nesisuka ratu, vis grįždamas į tą pačią vietą, o juda vis toldamas nuo pradinio taško ir judėdamas rašo istoriją. Todėl stebėdami pasakojimą apie Peliūzę - kurį tėvai seka vaikams norėdami pamokyti, kaip reikia klausyti vyresnių (šis Daukanto pasiskolintas iš Joachimo Heinricho Campeʼs, jis siužetą skolinosi iš Jeano Jacquesʼo Rousseau, o šis - iš Danielio Defoe): žinome, kad dalis scenoje naudojamų daiktų šiuolaikiniame pasaulyje pakeisti funkcionalesniais; taip pat jau žinome įvairiausias, Daukanto laikais nė nesapnuotas pedagogikos sistemas; žinome savo tautos ir kalbos raidos istoriją. Žinome tiek daug, kad į scenoje atgyjantį pasakojimą galime žvelgti pro savotišką istorijos spiralę: gamtos ir gyvenimų ciklus, kurie, kartodamiesi vis kitokie, prabėgusią kasdienybę paverčia muziejine vertybe.
Spektaklyje muziejinio eksponato bruožų įgyja net kalba. Daukanto pasakojime rašoma lietuviškai, įkvėpimo pasisėmus iš Campeʼs tekstų kuriami nauji, lietuvių dar nevartoti žodžiai. Tad pasakojimas apie Peliūzę scenoje perteikiamas nors ir kiek sunorminta, bet Daukantui ganėtinai ištikima kalba, kuri perkelia į konkretų laiką, kai mūsų kalbos rašytinė forma dar buvo vystykluose, o žodynas - kaimo kasdienybėje. Tokios kalbos beveik nebėra, nes kalba, vartojama gyvų, mąstančių žmonių, nuolat kinta. Tad tai, kaip žmonės kalbėjo XIX a. viduryje, tampa vis sunkiau suprantama. Matyt todėl apima toks džiugus palengvėjimas, kai su kalba - daukantiška ir šiuolaikine - scenoje imama žaisti. Čia Peliūzė nusibastęs į salą, kuri iš pradžių atrodė negyvenama, iš kanibalų išlaisvina žmogų, kurį pavadina Nedėldieniu. Ne tik išlaisvina, bet ir išmoko lietuvių kalbos. O mokinys čia toks pažangus, kad iškart ima kalbėti taisyklingai šiuolaikine lietuvių kalba ir net trumpam padeda suprasti Peliūzės ir jo istoriją sekančios šeimos šneką.
Gali būti, kad ši scena džiugina ne tik sumaniai išnaudota kalba, bet ir paprasčiausiu žaismingumu. Jo spektaklyje, žinoma, yra ir daugiau, nestinga čia ir komiškų momentų. Tačiau žiūrint „Rubinaitį Peliūzę...“ norėjosi daugiau būtent tokių žaidimų su dabartimi - su žiūrovų, ypač mažųjų, kasdienybe, jų temomis, knygomis, jų aplinkos daiktais. Juk ši scena atskleidė, kad tai įmanoma padaryti į teatrą netempiant spalvoto plastiko ar pliušo: dabartis spektaklyje gali pasirodyti itin kūrybingai, nelaužydama pasirinktos estetikos.
Kita vertus, žiūrėdama šį spektaklį nenustojau stebėtis: lyginant su „Sibiro haiku“, kūriniu, estetiškai artimu „Rubinaičiui Peliūzei...“, naujasis darbas atrodo tarsi būtų sukurtas kur kas seniau. Negelbsti čia nei aktorių vaidyba, nei humoras, nei įdomi Andriaus Šiurio muzika. Gal kalti XIX a. įkalinantys Daukanto apžavai? O gal noras po pandemijos lėtai atsigaunančiame pasaulyje atkurti tvarkos pojūtį, kurį lengviausia ne konstruoti patiems, bet skolintis iš tų, kurie dar gerokai prieš mus kūrė tvarką kalboje ir tautiniame pasakojime? Kaip bebūtų, spektaklis kviečia į muziejinių vertybių gausią ekspediciją. Gerai, kad muziejuose dabar įdomu.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
