Mūsų dienų diagnozė

Vaiva Grainytė 2008-01-06

aA

Lietuvos telefonas - 112.

Prieš eidama žiūrėti naujausio Agniaus Jankevičiaus darbo pasiskaičiau anonsą – apie ką ten. „Poliklinikos“ metu (darbas įvardintas kaip teatrinis eksperimentas) visa, ką perskaičiau anonse, laikas nuo laiko pasikartodavau mintyse, kad, štai, kalba eina apie vertybių nebuvimą, fanatizmą, alkoholizmą, susvetimėjimą ir kitas mūsų laikmečio ydas. Tiksliau – atsiliepiant į kūrinio pavadinimą, kuris tarsi nusako spektaklio koncepciją – ligas. Abejoju, ar kas stipriai pasikeistų, jeigu eksperimentas vadintųsi, pavyzdžiui, „Stalaktitai“ (sakau pirmą ant liežuvio pasitaikiusį žodį) – pasirodė, jog Jankevičius ir jo komanda kūrybingai siautėjo, o finale eksperimentas teorizuotas, gautam rezultatui pritaikyta koncepcija.

Kad dabartinis laikmetis ir visa mūsų nūdiena matytųsi kuo ryškiau, „Poliklinikos“ dramaturgija pasirinkta pati realybė. Daugelis „Poliklinikos“ situacijų, istorijų yra paremtos asmenine aktorių patirtimi arba išsivystę per kūrybinį procesą. Galima nujausti, kad ne vienas „Poliklinikos“ personažas ir situacijos radosi iš bendro režisieriaus ir aktorių eksperimentavimo (bajeravimo – labiau knieti pasakyti). O tie bajeriai, juokai, neretai šizofreniškas sąmojis tikrai nėra prasti.

Kaip tam tikros nuorodos į šį laikmetį, dabarties ženklai, yra istorinės asmenybės, garsenybės – lengvai atpažįstamos ikonos. Todėl „Poliklinikoje“ aliuzijų ir kultūrinių intertekstų pavidalu dalyvauja kas tik norit – Bjork, Bergmanas, Vytautas didysis, grupė „Lempa“, animacinis vaiduoklis Kasparas, tyros meilės skelbėjai, kasdien sutinkami Gedimino prospekte ir kt.

Turbūt reiktų susiprasti, kad veiksmas, sudarytas iš atskirų istorijų, kaip rašoma programėlėje – anesteziologinių pasakojimų – apeliuoja į mūsų šalies problemas. Bent jau taip byloja scenografės Lauros Luišaitytės ant grindų sukurtas Lietuvos žemėlapio kontūras, kurio viduryje įrašytas bendrosios pagalbos numeris 112. Su Lietuva ne pyragai, prasti popieriai – transliuoja „Poliklinikos“ scenovaizdis. Šalia to dar yra du televizoriai, kurie, priklausomai nuo tuo metu vykstančio pasakojimo, transliuoja Bjork klipus, vaiduoklio Kasparo nuotykius arba Bergmano „Rudens sonatą“. Ir jeigu už to slypi didelė prasmė, kodai arba simboliai, prasminė transliacija kažkur pasimeta ir tada ką? – logiką išjungi ir stebi sau personažus, klausaisi jų tekstų ir juokiesi.

Pauliaus Tamolės Sieras. Dmitrijaus Matvejevo nuotrraukos

Juokiesi, kaip žaviai ir įtaigiai Agnės Ramanauskaitės Mergina be didesnio intelektualinio užmojo, „ūkiškai“, pagal savo supratimą, perpasakoja Bergmano „Rudens sonatos“ siužetą, iš Tautvilo Gurevičiaus sukurto Bjork fano personažo, kuris vien savo akies voko virptelėjimu geba perteikti visą pasaulio švelnumą, trapumą ir grožį. Pauliaus Tamolės Sieras, kaip ir visi kiti „Poliklinikos“ veikėjai, kuriamas šaržo principu. Siero personažas suteikia atpažinimo ir artumo džiaugsmą, nes yra visų kada nors prisėdusių savo gyvenimą išsipasakoti vyručių kvintesencija – tų, kur jaunystėj garaže brūžino Hendrixiuką, o dabar visą dieną iš parduotuvės su majonezu keliauja namo pas Kristiną. Jonas Verseckas „Poliklinikoje“ ne taip ironiškai, kaip kiti aktoriai, kuria melomano Pauliaus (programėlėje Sieras Number Two), kuris irgi kažkada garaže brūžino Hendrixiuką, šaržą.

Aktoriaus Tamolės Sierą kamuojantis sapnas apie Vytautą didįjį, kurio galvą, prieš tai Juodojoj jūroj išmurkdytą jo žirgo žemaituko, į Rusijos pusę nusineša plėšri žuvėdra, skamba ne tik nuostabiai juokingai, bet ir labai simboliškai (jei Vytauto, per plauką netapusio antruoju karaliumi, galvą laikysime Lietuvos valstybės atitikmeniu, o plėšrią žuvėdrą – Rusija) bei pranašiškai – rusas niekur nuo mūsų nedingęs iki šiol. Mano minčiai pritarė ir Luišaitytės žemėlapis su pagalbos numeriu, ir tada nudžiugau atradus, kad kažkas kažkaip susisieja.

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.