Mūsų dienų diagnozė

Vaiva Grainytė 2008-01-06

aA

Lietuvos telefonas - 112.

Prieš eidama žiūrėti naujausio Agniaus Jankevičiaus darbo pasiskaičiau anonsą – apie ką ten. „Poliklinikos“ metu (darbas įvardintas kaip teatrinis eksperimentas) visa, ką perskaičiau anonse, laikas nuo laiko pasikartodavau mintyse, kad, štai, kalba eina apie vertybių nebuvimą, fanatizmą, alkoholizmą, susvetimėjimą ir kitas mūsų laikmečio ydas. Tiksliau – atsiliepiant į kūrinio pavadinimą, kuris tarsi nusako spektaklio koncepciją – ligas. Abejoju, ar kas stipriai pasikeistų, jeigu eksperimentas vadintųsi, pavyzdžiui, „Stalaktitai“ (sakau pirmą ant liežuvio pasitaikiusį žodį) – pasirodė, jog Jankevičius ir jo komanda kūrybingai siautėjo, o finale eksperimentas teorizuotas, gautam rezultatui pritaikyta koncepcija.

Kad dabartinis laikmetis ir visa mūsų nūdiena matytųsi kuo ryškiau, „Poliklinikos“ dramaturgija pasirinkta pati realybė. Daugelis „Poliklinikos“ situacijų, istorijų yra paremtos asmenine aktorių patirtimi arba išsivystę per kūrybinį procesą. Galima nujausti, kad ne vienas „Poliklinikos“ personažas ir situacijos radosi iš bendro režisieriaus ir aktorių eksperimentavimo (bajeravimo – labiau knieti pasakyti). O tie bajeriai, juokai, neretai šizofreniškas sąmojis tikrai nėra prasti.

Kaip tam tikros nuorodos į šį laikmetį, dabarties ženklai, yra istorinės asmenybės, garsenybės – lengvai atpažįstamos ikonos. Todėl „Poliklinikoje“ aliuzijų ir kultūrinių intertekstų pavidalu dalyvauja kas tik norit – Bjork, Bergmanas, Vytautas didysis, grupė „Lempa“, animacinis vaiduoklis Kasparas, tyros meilės skelbėjai, kasdien sutinkami Gedimino prospekte ir kt.

Turbūt reiktų susiprasti, kad veiksmas, sudarytas iš atskirų istorijų, kaip rašoma programėlėje – anesteziologinių pasakojimų – apeliuoja į mūsų šalies problemas. Bent jau taip byloja scenografės Lauros Luišaitytės ant grindų sukurtas Lietuvos žemėlapio kontūras, kurio viduryje įrašytas bendrosios pagalbos numeris 112. Su Lietuva ne pyragai, prasti popieriai – transliuoja „Poliklinikos“ scenovaizdis. Šalia to dar yra du televizoriai, kurie, priklausomai nuo tuo metu vykstančio pasakojimo, transliuoja Bjork klipus, vaiduoklio Kasparo nuotykius arba Bergmano „Rudens sonatą“. Ir jeigu už to slypi didelė prasmė, kodai arba simboliai, prasminė transliacija kažkur pasimeta ir tada ką? – logiką išjungi ir stebi sau personažus, klausaisi jų tekstų ir juokiesi.

Pauliaus Tamolės Sieras. Dmitrijaus Matvejevo nuotrraukos

Juokiesi, kaip žaviai ir įtaigiai Agnės Ramanauskaitės Mergina be didesnio intelektualinio užmojo, „ūkiškai“, pagal savo supratimą, perpasakoja Bergmano „Rudens sonatos“ siužetą, iš Tautvilo Gurevičiaus sukurto Bjork fano personažo, kuris vien savo akies voko virptelėjimu geba perteikti visą pasaulio švelnumą, trapumą ir grožį. Pauliaus Tamolės Sieras, kaip ir visi kiti „Poliklinikos“ veikėjai, kuriamas šaržo principu. Siero personažas suteikia atpažinimo ir artumo džiaugsmą, nes yra visų kada nors prisėdusių savo gyvenimą išsipasakoti vyručių kvintesencija – tų, kur jaunystėj garaže brūžino Hendrixiuką, o dabar visą dieną iš parduotuvės su majonezu keliauja namo pas Kristiną. Jonas Verseckas „Poliklinikoje“ ne taip ironiškai, kaip kiti aktoriai, kuria melomano Pauliaus (programėlėje Sieras Number Two), kuris irgi kažkada garaže brūžino Hendrixiuką, šaržą.

Aktoriaus Tamolės Sierą kamuojantis sapnas apie Vytautą didįjį, kurio galvą, prieš tai Juodojoj jūroj išmurkdytą jo žirgo žemaituko, į Rusijos pusę nusineša plėšri žuvėdra, skamba ne tik nuostabiai juokingai, bet ir labai simboliškai (jei Vytauto, per plauką netapusio antruoju karaliumi, galvą laikysime Lietuvos valstybės atitikmeniu, o plėšrią žuvėdrą – Rusija) bei pranašiškai – rusas niekur nuo mūsų nedingęs iki šiol. Mano minčiai pritarė ir Luišaitytės žemėlapis su pagalbos numeriu, ir tada nudžiugau atradus, kad kažkas kažkaip susisieja.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.