Mozartas Kapryje

Jūratė Visockaitė 2013-05-28 literaturairmenas.lt, 2013 05 24

aA

Eidama į bohemiečių (o dabar -­ Vilniaus miesto operos) naująjį spektaklį „Visos jos tokios" įsivaizdavau, kaip gerai kūrėjų žadamas Kaprio salos skruzdėlynas tiks Mozartui. Kadaise teko laimė vieną dieną klaidžioti šio miestelio labirintais - žaislinė saulėtų gatvelių karalystė buvo ne prastesnė už Venecijos vandenų. Mocartiškai lengvybei, jo operos personažų neįpareigojantiems susistumdymams Kaprio atmosfera itin tinka. Todėl elegantiška, bet nejudri scenografija (Mariaus Jacovskio) kiek nuvylė - ji neduoda artistams nė minutės užuovėjos, šiame kaitrios saulės apšviestame akvariume dvi meile užsiimančios porelės man buvo panašios į nuostabias žuvytes, kurios apautos brangiais bateliais blaškosi šen ir ten, tai kairėn, tai dešinėn. Be to, žinoma, mes esame išlepinti ankstesnių erdvinių stebuklų nepatogiuose Kongresų rūmuose, gal todėl toks surimtėjimas, atsidavimas tik balsams buvo netikėtas.

Užtat spektaklio kostiumai ir grimas buvo nesuvaldomi. Dailininko Juozo Stat­kevičiaus darbai jau ima vaidinti dar vieną, paralelinį įvardytajam programoje vaidinimą, konkuruoti su juo. Bet turbūt taip ir turi būti šiuolaikinėje operoje. Įžangoje grakščiuose šezlonguose su laisvo kirpimo liniuoto audeklo suknelėmis prigulusios moterys plazdėjo kaip moderniausios europietės. Vėliau, jau po truputį klimpdamos į konflikto balą, jos keitėsi ir vis labiau priminė... amerikietes, kurios sulaukusios tam tikro amžiaus atvyksta į kurortą ieškoti alfonsų. Spindintys aukštakulniai ir aksesuarai, ryškių, tvarkingų, standartinio kirpimo suknelių kontūrai išdavė ribotus moteriškių interesus ir vaizduotę. Suporuotos su persirengusiais visai kitokio stiliaus, „iš kitos operos" vyrukais jos atrodė komiškai žavingai ir truputį neįtikinamai, nelogiškai. Mano galva, abiejų kurorto alfonsų paveikslėlius gadino prasčiokiškai žydiškai priklijuotos, nešukuotos barzdos, kurios, be abejo, negalėtų patraukti nė vienos moters, neišskiriant netgi amerikietės.

Mozartas, be viso kito, buvo operos reformatorius, siekęs operos muziką visiškai sujungti su sceniniu veiksmu. Todėl Mozarto spektaklyje trokštame mocartiškos režisūros ir artistų. Reikalaujame virtuoziško pastatymo išsiuvinėjimo ir spontaniškos vaidybos. „Visos jos tokios" -­ tokios ir tokie - daug ir be tikslo juda, mirguliuoja, ir pirmajame spektaklyje (gegužės 8 d.) vaidmenų charakteriai dar buvo itin panašūs, žemiški, kampuoti, negalantiški, be mocartiško baletinio pakylėjimo. Natūraliu artistiniu šarmu nušvito tik sultingoji ponių tarnaitė Despina (Viktorija Miškūnaitė). Gal operos buffa lengvabūdiškai intonacijai išgauti nebūtų pamaišęs atskiras aktorius-režisierius darbui su solistais (pvz., Kostas Smoriginas vyresnysis)? Per solistų grubokus rečitatyvus iš orkestro duobės atsklisdavo lakoniškas klavesino akompanimentas, deja, likdavęs balseliu dykumoje.

Kuklus, prigesęs, nors dailiai nugrimuotas buvo ir choras (Akademijos studentai), atstovaujantis nuobodžiai atostogaujančiųjų miniai; vietoj charizmatiško, bet neištariančio nė žodžio ir migdančio barmeno-Rafailo Karpio gal buvo galima 15 minučių pasisamdyti kokteilius plakantį profesionalą.

Bet pro visas šitas scenines „žaliuzes" vis tiek smelkiasi saulės šviesa, žadėdama skaisčią dieną. Reikia pripažinti, režisierė Dalia Ibelhauptaitė sugeba atrasti ir sukviesti į savo operos namus vis naujus atlikėjus, jos kolektyvas daro daugiau nei muzikos festivalis „Sugrįžimai". Pagrindinius vaidmenis atlikę mūsų solistai emigrantai Viktorija Kaminskaitė (Fiordilidži), Jurgita Adamonytė (Dorabela), Kostas Smoriginas (Giulielmas) vėl demonstruoja, kokia vis dėlto neišsemiama ta Lietuva. Bohemiečiai per dešimt metų, vadovaudamiesi dinamišku bumerango principu, sugebėjo reformuoti lietuvišką operą. (Beje, norėtųsi, kad mūsų vangi, šykšti aplodismentų publika tiems sugrįžtantiesiems atsimokėtų ne prasčiau nei jiems atsimoka anapus sienos.)

Muzikinę spektaklio pusę palieku vertinti profesionalams. Kad ir kaip būtų, Mozartas vis tiek valdo širdis ir, rodos, nesibaigia, ir pasibaigęs neišvengiamai sugrįžta - kaip tas gyvenimo pavasaris.

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.