Vytautas Petrikas9588 - Copy.JPG)
„Padi Dapi Fish“ šokio spektaklis „Dior in Moscow“
Įdomu, kokios mintys siautė maskviečių galvose, kai gūdžių 1959 m. birželio dieną miesto gatvėmis ir aikštėmis fotografo lydimos ėjo mados namų „Dior“ manekenės. Jų pasirodymas turėjo kelti ne mažesnį šoką, nuostabą ir pasigėrėjimą nei Raudonojoje aikštėje nusileidęs NSO. Tokios jos - skrybėlėtos ateivės - išliko Howardo Sochureko nuotraukose žurnalui „Life“.
Begalę minčių ir asociacijų galinčios sukelti nuotraukos ieškoti moterų tapatybės posovietinėje erdvėje įkvėpė klaipėdietę choreografę Agniją Šeiko ir tarp Vilniaus ir Berlyno gyvenimą dalijančią šokio kritikę, dramaturgę Ingridą Gerbutavičiūtę. Kūrybinį darbą jos pradėjo prieš pusantrų metų rezidencijoje Prahoje, vėliau darbą tęsė Liubline ir Klaipėdoje. Prie komandos prisijungė bulgarų vaizdo menininkė Albena Baeva, kompozitorius Antanas Jasenka ir scenografė Sigita Šimkūnaitė, spektaklio premjera įvyko šių metų vasarį.
Tapatybės paieškoms spektaklio autorės pasirinko Lietuvoje vis populiarėjančią interaktyvaus bendravimo su publika formą. Itin mažam žiūrovų skaičiui (vos trims dešimtims) rodomas spektaklis pradedamas nuo stikliuko degtinės, siūlomos kiekvienam atėjusiajam (pilnamečiui, žinoma). O baigiamas šokant, bet jau ne spektaklio kūrėjoms, o publikai.
Spektaklio kūrėjos teigia siekusios panagrinėti trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių moterų kartą, kuri, anot jų, dažnai įvardijama kaip tranzitinė. Gal todėl A. Šeiko herojai į klausimus apie jos gyvenimą priimtiniau atsakinėti geriant degtinę. Tokia neparanki ir nejauki tos (po)sovietinės moters būtis.
Kita vertus, nors scenoje veikia, pasakoja ir patirtimi dalijasi apsibrėžtajai kartai priklausančios moterys, atrodo lyg visa tai ne jų, lyg visa tai perimta, atkartota, atkurta; (at)pažįstama, bet iš anksčiau. Gal šis atsitolinimo efektas taip pat tos tranzitinės tapatybės dalis?
Spektaklio kūrėjos siekia asmeniškumo: apie šeiminę ir visuomeninę patirtį pasakoja pirmuoju asmeniu, iliustruoja savo pačių kūnu, pasitelkia ir realius, tapatybę liudijančius dokumentus. Nuoširdumu ir skausmingumu be galo žavi A. Šeiko nepasitenkinimas tam tikrų kūno dalių netobulumu ir I. Gerbutavičiūtės pasakojimas apie (atrodo, iš tetos) dovanų vis gaunamus senovinius, senmergiškus - tarybinius naktinius marškinius. Visa tai virsta šeiminės dramos atspindžiu. Abiem atvejais kone buitinį pasakojimą papildantys nežymūs judesiai čia pat virsta choreografine kompozicija, tekstas nepastebimai tampa judesiu, ir šis virsmas kartojasi. Taip iš įvairių pasakojimų nuotrupų, atpažįstamų, nejaukių reakcijų ir kitų smulkmenų dėliojama specifinės moters tapatybės mozaika. Joje išryškėja ir nežymus nepasitenkinimas, išreiškiamas su šypsena, ir gilios, įsisenėjusios nuoskaudos.
Nepaisant asmeniškai patirtų akimirkų, fikcija čia išlaikoma ir dominuoja. Netikėta ir kiek stebėtina, kad spektaklio kūrėjos nebrėžia ribų tarp realybės ir fikcijos - tarp savų ir perimtų pasakojimų, tarp personažo ir jo atlikėjos. Kitaip tariant, renkasi ne montažą, o supina realybės ir vaizduotės gijas. Taip sukurtą intymų bendravimą su publika (sėdėjimas ant kelių ar žvelgimas konkrečiam žiūrovui į akis) nutraukia netikrumo akimirkos.
Dvi vienodai aprengtos, bet tokios skirtingos moterys: griežta, tvirto balso tembro ir tikslių judesių scenoje veikianti spektaklio dramaturgė I. Gerbutavičiūtė ir minkštais judesiais ir šiltu tonu savą dramaturginę liniją vedanti choreografė A. Šeiko. Papildydamos viena kitą, jos sudaro puikų duetą. Be to, joms pavyko atsisakyti įprastų vaidmenų pasiskirstymo (dramaturgė ir kritikė rašo, choreografė šoka) ir jiedvi scenoje veikia lygiavertiškai. A. Šeiko neblogai sekasi įvaldyti nesuvaidinto pasakojimo techniką, o I. Gerbutavičiūtė puikiai juda scenoje (kadaise šokio praktikos ragavusi kritikė įgūdžių tikrai nepraradusi).
Žvelgiant į tas „Dior“ Maskvoje nuotraukas, nuo kurių viskas ir prasidėjo, „Padi Dapi Fish“ spektaklis vis dėlto primena vakarietišką žvilgsnį į (po)sovietinę realybę: fragmentuotą, atitolintą, stereotipinę. Tiesa, moterys „Dior in Moscow“ scenoje ir H. Sochureko nuotraukose atrodo panašiai nelaimingos. Tad, jei žvilgsniai sutampa, gal tranzitas jau įvyko?
