Moterų laimė

2012-03-29
„Chaoso” scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Jelena Strogaliova

Mikos Myllyaho „Chaosas" festivalyje „Naujoji pjesė". Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Režisierė Yana Ross.

Atsitiktinai ar ne, bet projektas „Naujoji pjesė", kuris buvo surengtas festivalyje „Auksinė kaukė", šįmet pažymėtas ženklu femina. Seminaras, skirtas moterų dramai, surinko dramaturges iš Švedijos, Suomijos, Lietuvos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos. Dramaturginio „Konkursų konkurso" pjesių sąrašas didžiąja dalimi taip pat moteriškas: Nina Belenickaja, Natalija Vorožbit, Marina Krapivina, Jekaterina Vasiljeva, Ana Baturina. Štai ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Chaosas" tyrinėja moters šiuolaikinėje visuomenėje temą.

Suomių režisierius ir dramaturgas Mika Myllyaho, „Chaoso" autorius, pasakoja apie tris moteris, atsidūrusias netikėto visuomenės susvetimėjimo ir abejingumo situacijoje. Visuomenės akyse visos trys tampa „nusikaltėlėmis" ir automatiškai iš jos pašalinamos. Viešosios moralės ir tolerancijos ribų peržengimas, teisė į pyktį, meilę, neapykantą, mirtį, kuriuos jaučia moterys, vientisos asmenybės skilimas ir savojo „aš" paieška - visa tai byloja apie akivaizdžią šiuolaikinės europietiškos visuomenės krizę, kurią dramaturgas aprašo Griškoveco stiliumi su karčia ironija ir švelniu liūdesiu. Pats spektaklis žiūrovui netikėtai tampa psichoterapijos seansu išsakyti ir išjuokti savo kompleksus ir baimes, daugelis reakcijų sukurtos „atpažinimo" būdu. Neatsitiktinai režisierė, gerokai sutrumpindama pjesę, į tekstą įtraukia dialogus, atsirandančius aktoriams improvizuojant, o tai situacijoms suteikia „tipiškumo".

Juodas scenos kvadratas, sienos iki lubų išrašinėtos baltai: latte, gliasse, espresso, mocha. Scenoje šeši maži kanceliariniai stalai. Biuras ir kavinė - du pasauliai, kur gyvena šiuolaikiniai biuro darbuotojai, sujungti į tuščią, jokio intymumo, asmeninės erdvės neturinčią vietą. Ant stalų - mikrofonai, greta - dėžės su asmeniniais daiktais. Užpakaly - milžiniška žalia mokyklinė lenta. Prie stalų sėdasi visi spektaklio dalyviai - keturios moterys ir du vyrai. Centre - malonios išvaizdos šviesiaplaukė keturiasdešimtmetė moteris. „Aš - Sofija, - praneša ji į mikrofoną, kreipdamasi į publiką. - Man keturiasdešimt metų, turiu du vaikus, vyrą, esu žemesniųjų klasių mokytoja." Ji - moteris iš minios, iš eilės kavinėje, kaip ir dvi jos draugės, dvi seserys: Emi - jauna, miela, linksma žurnalistė - ir vyresnioji Julija, psichoterapeutė. Pastaroji visą laiką cituoja Naomi Klein knygą „Šoko doktrina", ir citatos spektakliui suteikia papildomų prasmių.

Draugės kalbasi, stovėdamos eilėje prie kavos puodelio, nenutrūkstamame balsų ir spigaus, automatiškai greito prekiautojo tono (latte, mocha, ristretto) gaudesy. Mes vis dar neįtariame, kad tai šviesiai, švelniai Sofijai pirmai „išmuš kamščius", sužinojus, jog mokyklą, kurioje dirbo dar jos motina, naujoji direktorė uždaro. Šis įvykis tampa pradiniu tašku, nuo herojės nutraukdamas apsauginį ekraną, ir štai jau kasdienė komunikatyvi prievarta, kuriai mes nuolat paklūstame, Sofiją priveda prie nusikaltimo. Situaciją matome jos akimis, viskas hiperbolizuota ir atpažįstama: įžūlus vadybininkas, garsiai kalbantis telefonu virš Sofijos ausies; ji, užsidengianti ausis ir tarytum sumažėjanti; jo akiplėšiškas juokas - atsakas į moters prašymą leisti ramiai išgerti kavą; tai, kaip jis savo užpakalį nuleidžia ant stalo. Dar sekundė - ir Sofija smulkiai pasakoja, kaip ji karštą kavą išpylė ant to vyriškio, kaip jis užsimojo, bet prarado pusiausvyrą ir kaip jos kumštis atsitrenkė jam į veidą ir pasigirdo trekštelėjimas. Mokytoja, sumušusi kavinėje vyrą, visą laiką gniaužia kumštį, nesusigaudydama, kaip visa tai jai pavyko.

Moteris, sumušusi moterį, su kuria bučiavosi jos vyras, - „ji tol daužė jos veidą į peršviečiamą stiklinį stalą, kol šis sudužo", - tai jau Emi. Ji mėgina sutvirtinti savo santuoką ir maldauja sesers įprastos antidepresantų porcijos. Moteris, spardanti automobilius ir rėkianti ant automobilininkų, - tai vėl Sofija. Tarsi iš interneto antraščių paimti ryškios nevilties ir protesto prieš pasaulio sanklodą epizodai - ir baisūs, ir beprotiškai juokingi. „Kovos klubas", į kurį galima priimti visas moteris.

Veiksmas - prisiminimų ir nukrypimų derinys - šuoliuoja iš praeities į dabartį, jis pilnas šiuolaikinių aliuzijų, reklamos, trumpalaikių naujienų, pajungtas šiuolaikinio gyvenimo ritmui. Šiame pragariškame kasdienybės šurmulyje herojės mėgina laikytis už likučių tų vertybių, kurias dar turi. Taip, Emi bando kovoti už dukrą, kurią nori atimti buvęs vyras. Sofija bando pasipriešinti mokyklos uždarymui, o Julija vėl įsimyli vedusį pacientą, atėjusį pas ją į priėmimą. Vienas iš ryškiausių režisierės atradimų - šio paciento sudvejintos sąmonės vizualizacija. Į priėmimą pas Juliją ateina du žmonės: vienas stiprus, kitas - silpnas. Jie guli abipus jos stalo ir pradeda ginčytis dėl kiekvieno menkniekio - nuo mėgstamo filmo iki tikrovės vertinimo: kaip jūs laikotės? Gerai! Blogai! - abu atsako tuo pat metu. Tik dėl vieno jie sutinka - abu prašo žmogiškų glamonių, kad galėtų pasijusti visaverčiu žmogumi.

Geriausia šiame spektaklyje - aktorių ansamblis, egzistuojantis sudėtingoje žanrų dermėje. Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė - trys aktorės suformuoja labai tikslų tipažinį charakteringą šiuolaikinės moters lipdinį, kiekviena iš jų šimtu procentų atpažįstama. Apskritai šiame spektaklyje režisierė labai tiksliai perteikia tipiškumo kategoriją. Tai suteikia dvejopą prasmę: viena vertus, kiekvienam žmogui iš žiūrovų salės leidžia atpažinti save turint spektaklio herojų bruožų, kita vertus, universalumas, tipiškumas šimtu procentų nusako šiuolaikinį pasaulį, neturintį jokio individualaus gesto ar objekto.

Šiame pasaulyje gyventi nesinori, bet reikia. Kai kas, kaip Julija, vakarus leidžia gurkšnodamas kolą ir ją užkąsdamas bulvių traškučiais, kai kas, kaip Emi, - tabletes užgerdamas degtine, kai kas, kaip Sofija, - paniręs į sentimentalius prisiminimus ir įsikniaubęs į fotografijų albumą. Bet režisierė ir dramaturgas sutinka dėl vieno recepto nuo beviltiškumo: pokštas, papasakotas draugui, - geriausias vaistas nuo vienatvės. Finale ant tuščios kėdės sėdasi nauja herojė. „Aš Mika, man keturiasdešimt ketveri, aš rašytoja", - sako ji, ir aplinkiniai susikimba rankomis kaip per grupinės psichoterapijos seansą. Mes visi sergame, mes visi kenčiame, mums visiems reikia papasakoti savo istoriją. Šias istorijas pasakoja šiuolaikiniai dramaturgai, ir spektaklis „Chaosas" dar kartą patvirtina paprastą tiesą - rusų teatrui nieko taip nereikia, kaip paprastų istorijų apie šiuolaikinį pasaulį.

„Петербургский театральный журнал", 2012.III.9

Vertė Daiva Šabasevičienė

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.