Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) repertuare savotišku paauglių auditorijai skirto spektaklio etalonu jau tryliktą sezoną galima laikyti režisieriaus Jono Vaitkaus „Atžalyną“. Per tą laiką ne vienas kūrėjas bandė kėsintis į šį titulą, tačiau, sprendžiant iš kuklaus rodymų skaičiaus, Jo Strømgreno „Ruletė“ didesnio žiūrovų palankumo nepelnė. Šiame kontekste verta paminėti ir Justo Tertelio „Avinus“ – spektaklį, kuris vargu ar galėtų atimti lyderio poziciją iš „Atžalyno“ ne dėl meninės kokybės, o dėl formato: monospektaklis paprasčiausiai sulaukia mažiau žiūrovų.
Tad vasario paskutinį savaitgalį teatro Naujojoje salėje pristatytas Lauros Kutkaitės spektaklis „Mokyk mane“ į šią areną įžengia kaip rimtas pretendentas pagaliau išjudinti jau gerokai išsivadėjusį ir šiandienos kontekste menkai aktualų „Atžalyną“. „Mokyk mane“ paremtas kūrybinio proceso metu sukurta dramaturgija, sudėliota iš pokalbių su dabartiniais mokiniais. Konsultuodamasi su bakalauro studentais Ramūnu Kalinausku ir Aiste Žurauskaite, kūrybinė grupė, regis, sėkmingai iššifravo šiandienos mokinių šnekamosios kalbos kodus.
Tikriausiai būtent šis pasirinkimas Kutkaitei ir atvėrė greitesnį kelią į paauglių auditoriją: kalbėti jų kalba (spektaklio subtitruose pasirodo tokie užrašai kaip „voice’as“ – balso žinutė, pateikiamas ir vertimas vyresniems žiūrovams) ir apie tai, kas jų gyvenime šiuo metu vyksta, pernelyg neišaukštinant nei mokytojų, nei didžiųjų moralinių tiesų. „Mokyk mane“ – ne tiek interpretacija, kiek veidrodis: spektaklis, kuriuo siekiama ne aiškinti, o atjausti šiuolaikinį jauną žmogų.
Žiūrovams renkantis į salę, scenos uždanga užverta, ant jos – spalvotas užrašas „Su Mokytojų diena“, o fone skamba Vytauto Kernagio „Prisiminus karuselę“. Keturi aktoriai, išsirikiavę palei užuolaidą, dainuoja, ploja ir kuria šventišką nuotaiką. Tarsi niūri pranašystė – užraše vienintelė palinkusi „ų“ raidė. Mokytojų diena iš mokyklos laikų tikrai atrodo kaip savotiška liminali erdvė, kurioje atsiskleidžia ir mokiniai, ir mokytojai. Ši diena tampa jų tarpusavio santykių išbandymu.
Žiūrėdami spektaklį praleidžiame Mokytojų dieną su ironiškai pavadintos Nacionalinės Vilties gimnazijos mokiniais ir mokytojais. Čia mokosi klasės pirmūnė Aistė (Aistė Zabotkaitė), jos draugė Kamilė (Kamilė Petruškevičiūtė), Kamilės brolis Martynas (Martynas Mockevičius) ir naujokas Martynas Nojus (Martynas Berulis), laikinai perkeltas iš prestižinio licėjaus.
Sprendimas palikti aktoriams jų tikruosius vardus atrodo natūralus – tai leidžia jiems scenoje jaustis laisviau ir būti arčiau savo mokyklinių patirčių, į kurias, regis, taip pat atsižvelgta kuriant spektaklį devised principu (tai kolektyvinės kūrybos metodas, kai spektaklio dramaturgija kuriama repeticijų proceso metu, o ne statoma pagal iš anksto parašytą pjesę ar literatūros kūrinį). Tokia dokumentinė dramaturgija leidžia išvengti dirbtinio suaugusiųjų rašomo jaunimo dialogo, kuris dažnai tampa didžiausiu spektaklių apie paauglius trūkumu.
Aktorių ansamblis stiprus. LNDT scenos naujokas Martynas Mockevičius atsiskleidžia kaip organiškas partneris šalia kitų aktorių ir sustiprina ansamblio bendrystę.
Svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka scenografės Paulinos Turauskaitės sukurta erdvė. Naujosios salės scena veikia kaip lengvai transformuojama mokyklos teritorija – klasė, koridorius, sporto salė ar mokytojų kambarys iškyla beveik be dekoratyvinių akcentų, tiek, kad pakaktų suprasti, kokia tai vieta. Minimalistinė scenografija leidžia aktoriams greitai keisti erdves ir palaiko spektaklio ritmą, primenantį mokyklos dienos struktūrą – pamokų ir pertraukų kaitą.
Spektaklio pradžioje, mokiniams teikiant mokytojams apdovanojimus, susipažįstame su pedagogais: lietuvių kalbos mokytoją vaidina Vitalija Mockevičiūtė, anglų kalbos – Rimantė Valiukaitė, kūno kultūros – Dalia Michelevičiūtė, o mokyklos direktorių – Rytis Saladžius. Po ilgosios pertraukos tie patys aktoriai pasirodo kitais vaidmenimis: Michelevičiūtė tampa direktoriui padlaižiaujančia istorijos metodininke, Valiukaitė – direktoriaus mylimąja, pilietiškumo ugdymo mokytoja, o Mockevičiūtė – biologe, streikuojančia mokyklos kieme pastatytoje palapinėje.
Būtent per šiuos šiek tiek groteskiškus personažus ima ryškėti platesnė mokyklos sistemos struktūra. Mokytojai vaizduojami karikatūriškai – su savomis interesų zonomis, apkalbomis, kaprizais ir mažais skandalais. Tačiau būtent tai – viena stipriųjų spektaklio pusių. Spektaklyje mokytojai nenukeliami nuo autoriteto pjedestalo, veikiau parodomi kaip visapusiškos asmenybės – žmonės, kurie nebūtinai turi būti tobuli, kad galėtų daryti poveikį jaunajai kartai.
Vis dėlto viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Su Lauros Kutkaitės kūryba susipažinusiam žiūrovui gali kilti klausimas, kur dingo stiprus socialinės kritikos užtaisas. Tačiau režisierė savo žodį vis tiek įterpia. Net kyla įtarimas, kad ji subtiliai linkteli filosofui Micheliui Foucault, kurį domino mokykla ir kalėjimas, kaip panašios disciplinavimo sistemos.
Kartais režisierė pasitelkia subtilias nuorodas – „ChatGPT“ logotipą ant lentos ar kreida parašytų žodžių žaismą „Sizifo meetas“, šalia atsirandantį skaičių „1968“. Kartais metaforos tampa aiškesnės: biologijos pamokoje pasakojama apie pelkę – tarsi apie įklimpusią mokyklos sistemą.
Disciplinos tema spektaklyje išryškėja ir dar aiškiau. Pasitelkiama Pavlovo eksperimentų metafora apie sąlyginius refleksus: suoluose sustingę mokiniai mirtinoje tyloje klausosi įsakmaus kvietimo į pertrauką ar pamoką – skambučio garso. Mokykla čia pasirodo kaip visuotinis disciplinavimo mechanizmas, ruošiantis jaunus žmones hierarchine galia ir įsakymais grįstai sistemai.
Tačiau spektaklyje kalbama ne tik apie struktūrą – grįžtama ir prie individualios mokinio patirties. Vis užsimenama apie šiandien mokykloje nepasirodžiusią bendraklasę Viltę. Aistė ir Kamilė bando su ja susisiekti, kalbasi apie ją. Viltės scenoje taip ir nepamatome, tačiau išgirstame jos siunčiamas balso žinutes apie sapnus, apsiniaukusias mintis ir norą ištrūkti. Ši linija spektaklyje atsiranda subtiliai ir išvengia moralizuojančios klišės.
„Mokyk mane“ nesistengia tapti naujuoju „Atžalynu“. Tačiau kalbėdamas apie mokyklą dabarties laiku jis daro tai, ko senasis repertuaro etalonas jau seniai nebegali, – iš tiesų susikalba su tais, kuriems ir yra skirtas.
