Nacionalinis Kauno dramos teatras visu atnaujintu korpusu ir veidu pasisuko į XIX a. rusų klasiką ir pateikė premjerą - Ivano Turgenevo „Mėnuo kaime". Pateikė rimtai ir susikaupęs, su gilia raukšle kaktoje, atmetęs autoriaus sumanytą penkiaveiksmės komedijos pobūdį ir pervadinęs veikalą „drama".
Ką gi, drama tai drama, su kūrėjais nepasiginčysi, ypač su tokiu rusų klasikos žinovu ir specialistu kaip Valius Tertelis, kuris jau daug metų gilinasi į rusų realizmo ir psichologizmo subtilybes Maskvoje, garsiojo meistro Piotro Fomenkos (mirusio praėjusiais metais) teatre. Mokytojo metodas ir idėjos, norisi manyti, turėjo įtakos ir režisūriniam V. Tertelio darbui.
Akivaizdu, kad retas režisierius nūnai imtųsi gan rizikingo sumanymo - perteikti psichologiniu realizmu pagrįstą, gerokai senstelėjusį, ne patį geriausią I. Turgenevo scenos veikalą. Taip, „Mėnuo kaime" - komedinio charakterio, ironijos ir paradoksalių situacijų nestokojanti pjesė, tačiau rašytojui įprastą bešališką personažų stebėjimą čia vietomis gožia primygtinės veikėjų charakteristikos bei butinis-psichologinis fonas.
V. Tertelio užmojis nūdieniškai perteikti realistinės pjesės psichologizmą ir jausmų pinkles sveikintinas, bet man pasirodė itin problemiškas keliais aspektais. Visų pirma režisūra ne tik pasiklydo „tarp trijų pušų" (modernumas, realizmas, pjesės traktuotė), bet ir pakliuvo į savo pačios sumeistrautus pelėkautus. „Psichologinės tiesos" pelėkautus, kurie triukšmingai suveikdavo, kai tik režisierius bandydavo šokčioti nuo postmodernių įmantrybių (banalybių) prie dar banalesnio Konstantino Stanislavskio kažkada naudoto realistinio perteikimo metodo.
Jau minėjau V. Tertelio traktuotę - veikalo sudramatinimą. Tuo neapsiribota. Pjesė gerokai kupiūruota, todėl naftalininiu stanislavskišku metodu kai kurių veikėjų elgsena, švelniai tariant, sunkiai motyvuojama. Tada prašom - pasitelkiami postmodernios pasąmonės vingiai ir viskas išsprendžiama... Toji suskaldyta, liguista, vos ne „proto sutemose" klaidžiojanti traktuotė (ypač Arkadijaus Islajevo ar jo žmonos Natalijos Petrovnos) skamba disonansu, jei lygintume su kitais, tradiciniais butiniais-psichologiniais personažais. Teksto trumpinimai nežinia kuo pagrįsti, tiesa, kai kurių veikėjų atsisakyta, manau, motyvuotai - dingo vokietis guvernantas Šaafas, simbolinis šešėlis teliko Kolia, tačiau juk buvo galima logiškai atsisakyti spektaklio pradžioje nieko nesakančios buitinės ir banalios kortų lošimo scenelės, kurioje Šaafo funkcijos kažkodėl perleistos tarnui Matvejui... Režisūra drąsiai laužo I. Turgenevo laikų dvarininkų papročius - juk jie gali ir su tarnais preferansą padėliot, ir prie stalo arbatėlę pasiurbčiot...
Bala nematė tų tarnų. Yra įdomesnių dalykėlių. Pjesėje pasakojama apie to meto Rusijos dvarininkų buitį ir trumpą vasaros mėnesį - Natalija Petrovna, savo vyro, turtingo dvarininko Islajevo, nemylinti žmona, įprastai bendrauja su ją įsimylėjusiu šeimos draugu Rakitinu, ir nelauktai jos širdį perveria tikras jausmas jaunam jos sūnaus mokytojui Beliajevui...
Šis jausmų trikampis-keturkampis, prisodrintas audringų monologų, ašarų, pasiaiškinimų, intrigėlių, paįvairintas dar keliais spalvingais, kiek šaržuotais veikėjais ir sudaro pjesės esmę. I. Turgenevas subtiliai jautė ir dar subtiliau perteikė tokias situacijas, lyg žvelgdamas į jas iš šalies, su tam tikra autoironijos doze. Taip, būtent autoironijos, nes pats panašioje situacijoje gyveno - mylėjo ištekėjusią Poliną Viardo ir gražiai sutarė su jos vyru (kuris viską žinojo), gyveno šalia kaip ir jo pjesės herojus Rakitinas...
Nūdieniams postmoderniesiems tokia situacija sunkiai suvokiama. Be pasidraskymų, emocingų pasiaiškinimų, be pasimėtymų apatiniais drabužėliais, pasikumščiavimų ir pasispardymų jiems to perteikti neįmanoma.
V. Tertelis, pasidavęs šitiems jau seniai įtaigą praradusiems skersvėjams, griebiasi tokių matytų ir girdėtų priemonių lyg abejodamas nūdienos žiūrovais - juk tikrai, kas gali patikėti platoniška meile, dvasine draugyste, galų gale jausmų tikrumu... Na, jau ne. Ir pasipila visas arsenalas štampų ir klišių: perspaustas jausmingumas, akių vartymai, rankų kilnojimai, aikčiojimai, dūsavimai, šnabždesiai, isterijos, galų gale nurenginėjimai. Ir skraido scenoje Natalijos Petrovnos apatinukai visa grožybe, o ji pati... Ak, virpėte virpa nuo jauno mokytojo glamonių, pusnuogė, begėdiška, įžūli ir... atstumianti.
Klišės, būdingos jau nuėjusiam postmoderno teatrui, atgijo šiame spektaklyje ir dėl režisūros sprendimo aktoriams taip pat beliko klaidžioti tarp senų savo atradimų ir potyrių. Klaidžiojimą jiems gerokai palengvino Arvydo Norvaišo scenografija, kurią galima nominuoti banaliausio scenovaizdžio nominacijai - jau kiek kartų scenoje įvairiuose pastatymuose suposi sūpynės, už permatomo ekrano zujo ar iškilniai „blūdijo" įvairiausi šešėliai ir šešėlės, o senos klėties ar jaujos siena, žiū, netikėtai nusileisdavo ir tapdavo kokia nors tupykla ar tribūna.
Bet tai dar niekis - scenografas, kaip ir režisierius, labai norėjo pabrėžti realistinį-psichologinį spektaklio pobūdį, pagerbti ir nemariuosius K. Stanislavskį, ir Vladimirą Nemirovičių-Dančenką, tad nepasigėdijo scenon įboginti didžiulės šieno kaugės, reikalui prispyrus pakylančios ir ilgai kybančios (o joje besiknisantys herojai, patys suprantate, ne dobilėlių penkialapių ieško), ir tampančios visa apimančiu simboliu, bei apstatyti kampus įvairiausiais rykais ir rakandais, atkeliavusiais iš to meto turtingų dvarininkų buities. Man itin patiko antroje dalyje srovele iš palubės teškantis vanduo į nemenko diametro dubenį. Tai, regis, simbolizavo lietų, nors aktoriai šioje scenoje ir taip visaip juo stebėjosi ir dangstėsi skėčiais...
Manau, scenovaizdyje, kaip ir režisūroje, itin tiksliai atsispindėjo visos kūrybinės grupės klaidžiojimai nuo realybės iki abstrakcijos, kai ir viena, ir kita rėmėsi senais štampais ir nusibodusiais „atradimais".
Kaip įmanydamas senų štampų ir pasikartojimų vengė kompozitorius Vidmantas Bartulis, bet tas dualizmas - dramatinis realizmas ir postmodernus pasiglamžymas - itin raiškiai skambėjo muzikoje. Elegiško stiliaus ar draminio, vos ne tragiško pobūdžio intonacijos, lydinčios šiaip gan juokingas situacijas, iš tikrųjų kėlė šypseną, o modernūs intarpai - lyg kokio rylininko sukama vienoda gaida, pagal kurią aktoriai berte berdavo savo monologus-atsivėrimus, apskritai tapo svetimkūniu.
Betgi grįžkime prie aktorių. Nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė jie visi, net ir tarnas Matvejus (Gintautas Bejeris), pliekiantis kortomis su ponais ir pasipūtusiai žirgliojantis su didžiuliu patefonu... Kodėl gi ne su tradiciniu „samovaru"? Tai, matyt, ir yra vienas iš režisūros „atradimų". Deja, G. Bejerio ir Raimondos Kimbraitės (tarnaitė Katia) duetas bei jų abiejų pasitampymai ant tos garsiosios šieno kaugės tokie realistiški ir buitiniai, tokie tradiciniai, nebent norėtųsi jų jausmus (veiksmus) palyginti su nuobodžiaujančios ponijos, bet, kaip matysime vėliau, režisūrai tai nerūpi.
Jai svarbūs kiti, aukštesni dalykai, vykstantys ne tik šieno kupetoje. Pavyzdžiui, Natalijos Petrovnos širdies drama, jausmų proveržis. Jos santykiai su šeimos draugu, ją įsimylėjusiu Rakitinu. Inesa Paliulytė Natalijos vaidmeniu bandė sujungti nesujungiama - sunkiai valdomą ir dar sunkiau slepiamą geidulingumą ir erotiškumą su moteriškos prigimties švelnumu ir noru būti mylimai ir mylėti.
Nežinia, ar V. Tertelio kaltė, ar pati aktorė persistengia, tačiau jos herojė klydinėja tarp „vampės", širdžių ėdikės, erotomanės, intrigų meistrės, įžūliai apgaudinėjančios patiklų vyrą, ir tik iš nuobodžio ir neturėjimo ką veikti kaimo beprasmybėje lengvą flirtą pradėjusios dvarponės. I. Paliulytė dažnai „perspaudžia", forsuoja, jos elgsena neįtikinama, kupina dirbtinumo, melagingo patoso. Ypač banali, netgi neetiška jos ir studento Beliajevo (Tomas Rinkūnas) nu(si)renginėjimo scena. Tai, ko gero, ir yra režisūrinių „atradimų" kulminacija. T. Rinkūno Beliajevas - įžūlus, savimi itin pasitikintis jaunikaitis, sėkmingai sukantis galvas jaunoms ir vyresnėms balzakiško amžiaus moterims. Kadangi būtent jo tekstas režisūros sprendimu gerokai sutrumpėjo, sunku suvokti Beliajevo elgesio su augintine Veročka (Indrė Patkauskaitė) motyvus bei tikruosius santykius. Kūrėjai mums brukte bruka nuostatą, kad tas mokytojukas - tikras lovelasas ir šieno kupetoje ar svirne, pasilikęs su dama, nesnaudžia.
Būtent scena su Natalija Petrovna, kai vienas po kito nuplėšomi jos drabužėliai ir toji kone dusdama jam atsiduoda ar bent ruošiasi, parodo V. Tertelio sugebėjimą būtent tik taip perskaityti I. Turgenevo pjesę. Ko norėt iš platoniškojo dūsautojo intelektualo Rakitino (Egidijus Stancikas), kai jis taip pat priverstas demonstruot aistrą ir vyro panosėje šlaminti šieną su Natalija talpiai simboliškoje minėtoje šieno kupetoje...
Erotomanija ir geidulingumas pamažu tampa vis svaresniais spektaklio akcentais ir, taip traktuojant, Natalijos vyras Islajevas - veiklus, energingas to meto pažangaus dvarininko tipažas - Gintaro Adomaičio pastangomis tampa akivaizdžiu pastumdėliu, nevykėliu, nuolat vograujančiu kažką apie prieplauką ir darbus... Jo esmė - veikla, statybos, techninės naujovės - visiškai nepabrėžiamos. G. Adomaičio Islajevas pasirodo lyg tam, kad parodytų savo tingumą ir abejingumą aplinkai, žinoma, ir žmonai Natalijai.
Tad V. Terteliui galų gale ir prireikia parodyti įžūliai apgaudinėjamo vyro praregėjimą, skaudų, bet realistišką. Gaila, kad ir vėl išvystame ne kartą matytą štampą - G. Adomaitis nervingai, trūkčiojamai juokiasi, glėbesčiuoja popierinį didžiulį aitvarą (dar vienas giliaprasmis scenografo simbolis)... dar truputis - ir nuskries, pakils į erdves... Tačiau kažko pritrūksta. Ir tada lieka „malti snukius". Žinoma, postmoderniai. Tam praverčia apdairiai pakišta vonia su vandeniu. Šit joje apgautas raguotas vyras ir murkdo meilužį - nelaimingą intelektualą Rakitiną. Po šios dramatiškos scenos E. Stanciko herojus suvokia netinkamai elgęsis ir nusprendžia išvykti. Galų gale visi išvyksta. Net lovelasas Beliajevas...
Šios pritemptos ir improvizuotos scenos, kurių nė kvapo nerastume I. Turgenevo veikale, dar kartą prikišamai byloja apie režisūros paklydimą ir žanrų mišrainę. Akcentai sudėlioti visai kitose vietose, veikėjai nesutaria tarpusavy ir patys su savimi, aktoriai priversti verstis kūliais ir kurti melą.
Vienintelis nepraradęs sveikos nuovokos šioje absurdo dramoje - daktaras Špigelskis, kurį įtikinamai ir be jokių reveransų psichologiniam realizmui ar moderniam chaltūrizmui suvaidino Dainius Svobonas. Tiksli, saikinga charakteristika, sveikos ironijos (ir saviironijos) pliūpsnis, sarkazmas ir užslėpta panieka aplinkiniams. Įtikinamai ir juokingai (dar kartą primenu, kad autorius rašė komediją) jis atrodo piršlybos scenoje su Lizaveta (Ugnė Žirgulė), savo naivumu ir paprastumu papildančia Špigelskio atsivėrimus.
O šiaip... gaila. Labai gaila ir Natalijos Petrovnos, ir Veročkos... Gaila ir Arkadijaus Segejevičiaus... ir Michailo Aleksandrovičiaus... O labiausiai - Ivano Sergejevičiaus Turgenevo, kuris pakliuvo į V. Tertelio rankas, sumojusio, kad jo pjesė „...yra bandymas aistrą ir meilę panagrinėti be melo. Kai viskas be melo (...) nesensta esminiai dalykai."
O juk meluojate, brolyčiai. Ir neraustate.
NEMUNAS
