Miuziklas apie teatrą „Bučiuok mane, Keit“

2007-04-16 Nemunas, 2007 04 05

aA

Eugenija Žakienė

Darius Meškauskas ir Viktorija Streiča. Laimučio Brundzos nuotrauka

Prieš pat Tarptautinę teatro dieną suvaidinti keli premjeriniai Cole’o Porterio miuziklo „Bučiuok mane, Keit“ (B. ir S. Spewackų libretas) spektakliai. Turbūt sunku rasti vaidinimą, labiau tinkamą artistų profesinei šventei, nei ši muzikinė istorija, pasakojanti apie mažo teatriuko trupės peripetijas, vykstančias tarsi dviem planais – XX a. viduryje Baltimorėje (JAV) ir W. Shakespeare’o pjesėje „Užsispyrėlės sutramdymas“. Naują spektaklį pastatė kūrėjų kolektyvas, susibūręs prieš trejus metus sceninei miuziklo „Kabaretas“ (J. Kander, F. Ebb, J. Masteroff) versijai įgyvendinti: režisierius Aidas Giniotis, dirigentas Julius Geniušas, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, chormeisteriai Rasa Vaitkevičiūtė ir Ramūnas Tilvikas; šį kartą prie jų prisijungė choreografė Vesta Grabštaitė; pagrindinius vaidmenis atliko Aušra Cicėnaitė, Viktorija Streiča (Lili Vanesi), Darius Meškauskas, Andrius Kaniava, Raimondas Baranauskas (Fredas Grehemas), Akvilė Garbenčiūtė, Kristina Siurbytė (Luiza Lein), Mindaugas Zimkus ir Kęstutis Alčauskis (Bilas Kalhunas).

„Bučiuok mane, Keit“ statytojai, prieš premjerą klausinėti apie miuziklo kūrimą, vienu balsu tvirtino, kad tokio pobūdžio spektakliuose turėtų dalyvauti ypač parengti aktoriai – apylygiai profesionaliai dainuojantys, vaidinantys ir šokantys. Kadangi panašaus išsilavinimo Lietuvos muzikos ir teatro akademija dar neteikia, premjerinių vakarų pagrindinių vaidmenų atlikėjai žavėjo tik jiems būdingomis spalvomis. Savaip stengdamiesi perteikti vaidmenį, veikėjo charakterį, kiekvienas dėjo vis kitokius akcentus; labiau plėtojo kurią nors vieną savo personažo pusę – aktorinę ar vokalinę. Sudaręs aktoriui galimybę vaidinti jam artima maniera, „sublizgėti“ geriausiais jo gebėjimais, režisierius tarsi įrodė, jog jis (anot A. Giniočio) – „minkštai demokratiškas“, leidžiantis ir net skatinantis kolegų kūrybą. Paklaustas apie originalios ir kauniečių teatro versijų skirtumus, sakė: „Mes nesekame amerikietiško miuziklo pėdsakais. Jam suteikiame šiek tiek savo požiūrį. Nors veiksmas vyksta Baltimorės teatre, tarp eilučių skamba mūsų pačių teatro suvokimas, aliuzijos į mums aktualius dalykus. Pjesė suteikia galimybę įnešti aktualijų kiekvienam asmeniškai, atsižvelgiant į savo patirtį, daugiausiai niuansų suteiks skirtinga aktorių vaidyba. Kita vertus, autorinės korekcijos neišvengiamai atsirado verčiant tekstą ir Shakespeare’o pjesę“.

Pirmosios premjeros vakarą „Keistuolių“ teatro aktoriui A. Kaniavai pavyko visiškai įtikinti publiką, kad jo personažo vokaliniai gebėjimai nėra svarbiausi. Kur kas labiau nei balso galimybės (kartais jo šiek tiek trūko) svarbi jo šarminga vaidyba, išradingos detalės, ryškus kontrastas tarp renesanso ir mūsų dienų herojų. Skirtingai nuo miuzikle debiutavusio A. Kaniavos, iš „Kabareto“ pažįstamo Klaipėdos dramos aktoriaus D. Meškausko Fredas kitoks, konkretesnis, pasitikintis savimi. Atrodo, šis atlikėjas tampa nuolatiniu miuziklų dalyviu, balso stiprumu nenusileidžiančiu vokalistams; sutelkęs jėgas dainavimui, kiek mažiau dėmesio skyrė detalėms apvaidinti. Priešingai dviem dramos aktoriams, be jokių (matomų) pastangų vokalą valdantis R. Baranauskas šiame miuzikle susidūrė su galbūt sudėtingesne aktorine užduotimi. dainininkas prisipažino: „Šis personažas yra visiška mano priešingybė. Kai esi kitoks, dar smagiau tokį vaidmenį kurti – ieškoti ypatingų manierų, detalių, atrasti poelgius, kurių negalėtum sau leisti tikrovėje. Nemėgstu skandalų, nepuolu kito žmogaus bendraudamas, o čia tenka...“ Akivaizdžiai įgijęs patirties ir pasitikėjimo savimi artistizmo srityje, R. Baranauskas miuzikle jautėsi smagiai ir drąsiai. Skirtingos buvo ir Lili, atliekamos abiejų dainininkių: puikios komiškos scenos (vietomis gana keblios), suvaidintos A. Cicėnaitės, sužavėjo išraiškingi jos balso atspalviai; latvių menininkės V. Streičos (beje, vienintelės, turinčios profesionalų miuziklo artistės pasirengimą) personažas pasižymėjo dramatiniu vientisumu. Taigi tikėtina, jog žiūrovams bus įdomu pamatyti ne vieną miuziklo vaidinimą, kad įvertintų kelių skirtingų atlikėjų muzikinius herojus.

Manyčiau, žiūrovai pasidžiaugė jiems pasiūlytu teatriniu žaidimu apie skirtingus laikotarpius ir nekintančias žmogiškąsias aistras. Epochų skirtumai pirmiausia buvo juntami muzikoje. Amerikiečių kompozitoriaus partitūra, praėjus 50 metų po premjeros, buvo perinstrumentuota garsaus virtuozo Dono Sebesky’o. Šia džiazine versija labai džiaugėsi pastatymo dirigentas Julius Geniušas: „Miuzikle yra kelios muzikinės stilistikos; įdomu, kad šioje šiuolaikinėje orkestrinėje redakcijoje dera ir stilizuota renesanso muzika. Be to, instrumentuotė, pritaikyta simfoninio orkestro artistams, profesionali, patogi ir aiški“. Iš tiesų muzika pasirodė verta pagyrimo. Instrumentininkai susidorojo su miuziklo orkestro užduotimi, sukūrę reikiamą „lengvo džiazo“ atmosferą. Beje, kaip žadėjo dirigentas, anonsuodamas naują spektaklį, „choras šoko, o baleto artistai dainavo“. Atrodė, kad visi atlikėjai vieningai kuria teatro trupės, savotiškos aktorių brolijos, personažus.

Kiti spektaklio visumai būtini atributai – puošnūs kostiumai, išraiškinga choreografija. Manyčiau, keli miuziklo fragmentai galėtų tapti net puikiais koncertiniais numeriais, kaip antai staigmena tapęs stepas, atliktas vaikinų šokėjų grupės „Funny beat“, bei nepakartojamas Deivido Norvilo choreografinis akrobatinis numeris, palydėjęs jo dainelę. Kita žavi puošmena – gangsterių kupletai apie Shakespeare’ą, įtikinamai suvaidinti abiejų duetų.

Vienas labiausiai lankomų Kauno muzikinio teatro spektaklių tebėra 2004 m. pastatytas miuziklas „Kabaretas“. Jis liko neeiliniu ne tik teatro repertuare, bet ir visų dalyvių kūrybinėse biografijose, pelnęs jiems daugybę apdovanojimų („Fortūnos“ prizai režisieriui A. Giniočiui bei aktoriui D. Meškauskui, „Auksinis scenos Kryžius“ aktorėms V. Streičai ir Gražinai Balandytei). Į šį vaidinimą žiūrovai eina ne po vieną kartą – pamatyti įvairių aktorinių darbų sąskambio. Beveik neabejoju sėkmingu sceniniu naujojo miuziklo, sukurto talentingai ir žaismingai, likimu.

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.