Miuziklas apie teatrą „Bučiuok mane, Keit“

2007-04-16 Nemunas, 2007 04 05

aA

Eugenija Žakienė

Darius Meškauskas ir Viktorija Streiča. Laimučio Brundzos nuotrauka

Prieš pat Tarptautinę teatro dieną suvaidinti keli premjeriniai Cole’o Porterio miuziklo „Bučiuok mane, Keit“ (B. ir S. Spewackų libretas) spektakliai. Turbūt sunku rasti vaidinimą, labiau tinkamą artistų profesinei šventei, nei ši muzikinė istorija, pasakojanti apie mažo teatriuko trupės peripetijas, vykstančias tarsi dviem planais – XX a. viduryje Baltimorėje (JAV) ir W. Shakespeare’o pjesėje „Užsispyrėlės sutramdymas“. Naują spektaklį pastatė kūrėjų kolektyvas, susibūręs prieš trejus metus sceninei miuziklo „Kabaretas“ (J. Kander, F. Ebb, J. Masteroff) versijai įgyvendinti: režisierius Aidas Giniotis, dirigentas Julius Geniušas, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, chormeisteriai Rasa Vaitkevičiūtė ir Ramūnas Tilvikas; šį kartą prie jų prisijungė choreografė Vesta Grabštaitė; pagrindinius vaidmenis atliko Aušra Cicėnaitė, Viktorija Streiča (Lili Vanesi), Darius Meškauskas, Andrius Kaniava, Raimondas Baranauskas (Fredas Grehemas), Akvilė Garbenčiūtė, Kristina Siurbytė (Luiza Lein), Mindaugas Zimkus ir Kęstutis Alčauskis (Bilas Kalhunas).

„Bučiuok mane, Keit“ statytojai, prieš premjerą klausinėti apie miuziklo kūrimą, vienu balsu tvirtino, kad tokio pobūdžio spektakliuose turėtų dalyvauti ypač parengti aktoriai – apylygiai profesionaliai dainuojantys, vaidinantys ir šokantys. Kadangi panašaus išsilavinimo Lietuvos muzikos ir teatro akademija dar neteikia, premjerinių vakarų pagrindinių vaidmenų atlikėjai žavėjo tik jiems būdingomis spalvomis. Savaip stengdamiesi perteikti vaidmenį, veikėjo charakterį, kiekvienas dėjo vis kitokius akcentus; labiau plėtojo kurią nors vieną savo personažo pusę – aktorinę ar vokalinę. Sudaręs aktoriui galimybę vaidinti jam artima maniera, „sublizgėti“ geriausiais jo gebėjimais, režisierius tarsi įrodė, jog jis (anot A. Giniočio) – „minkštai demokratiškas“, leidžiantis ir net skatinantis kolegų kūrybą. Paklaustas apie originalios ir kauniečių teatro versijų skirtumus, sakė: „Mes nesekame amerikietiško miuziklo pėdsakais. Jam suteikiame šiek tiek savo požiūrį. Nors veiksmas vyksta Baltimorės teatre, tarp eilučių skamba mūsų pačių teatro suvokimas, aliuzijos į mums aktualius dalykus. Pjesė suteikia galimybę įnešti aktualijų kiekvienam asmeniškai, atsižvelgiant į savo patirtį, daugiausiai niuansų suteiks skirtinga aktorių vaidyba. Kita vertus, autorinės korekcijos neišvengiamai atsirado verčiant tekstą ir Shakespeare’o pjesę“.

Pirmosios premjeros vakarą „Keistuolių“ teatro aktoriui A. Kaniavai pavyko visiškai įtikinti publiką, kad jo personažo vokaliniai gebėjimai nėra svarbiausi. Kur kas labiau nei balso galimybės (kartais jo šiek tiek trūko) svarbi jo šarminga vaidyba, išradingos detalės, ryškus kontrastas tarp renesanso ir mūsų dienų herojų. Skirtingai nuo miuzikle debiutavusio A. Kaniavos, iš „Kabareto“ pažįstamo Klaipėdos dramos aktoriaus D. Meškausko Fredas kitoks, konkretesnis, pasitikintis savimi. Atrodo, šis atlikėjas tampa nuolatiniu miuziklų dalyviu, balso stiprumu nenusileidžiančiu vokalistams; sutelkęs jėgas dainavimui, kiek mažiau dėmesio skyrė detalėms apvaidinti. Priešingai dviem dramos aktoriams, be jokių (matomų) pastangų vokalą valdantis R. Baranauskas šiame miuzikle susidūrė su galbūt sudėtingesne aktorine užduotimi. dainininkas prisipažino: „Šis personažas yra visiška mano priešingybė. Kai esi kitoks, dar smagiau tokį vaidmenį kurti – ieškoti ypatingų manierų, detalių, atrasti poelgius, kurių negalėtum sau leisti tikrovėje. Nemėgstu skandalų, nepuolu kito žmogaus bendraudamas, o čia tenka...“ Akivaizdžiai įgijęs patirties ir pasitikėjimo savimi artistizmo srityje, R. Baranauskas miuzikle jautėsi smagiai ir drąsiai. Skirtingos buvo ir Lili, atliekamos abiejų dainininkių: puikios komiškos scenos (vietomis gana keblios), suvaidintos A. Cicėnaitės, sužavėjo išraiškingi jos balso atspalviai; latvių menininkės V. Streičos (beje, vienintelės, turinčios profesionalų miuziklo artistės pasirengimą) personažas pasižymėjo dramatiniu vientisumu. Taigi tikėtina, jog žiūrovams bus įdomu pamatyti ne vieną miuziklo vaidinimą, kad įvertintų kelių skirtingų atlikėjų muzikinius herojus.

Manyčiau, žiūrovai pasidžiaugė jiems pasiūlytu teatriniu žaidimu apie skirtingus laikotarpius ir nekintančias žmogiškąsias aistras. Epochų skirtumai pirmiausia buvo juntami muzikoje. Amerikiečių kompozitoriaus partitūra, praėjus 50 metų po premjeros, buvo perinstrumentuota garsaus virtuozo Dono Sebesky’o. Šia džiazine versija labai džiaugėsi pastatymo dirigentas Julius Geniušas: „Miuzikle yra kelios muzikinės stilistikos; įdomu, kad šioje šiuolaikinėje orkestrinėje redakcijoje dera ir stilizuota renesanso muzika. Be to, instrumentuotė, pritaikyta simfoninio orkestro artistams, profesionali, patogi ir aiški“. Iš tiesų muzika pasirodė verta pagyrimo. Instrumentininkai susidorojo su miuziklo orkestro užduotimi, sukūrę reikiamą „lengvo džiazo“ atmosferą. Beje, kaip žadėjo dirigentas, anonsuodamas naują spektaklį, „choras šoko, o baleto artistai dainavo“. Atrodė, kad visi atlikėjai vieningai kuria teatro trupės, savotiškos aktorių brolijos, personažus.

Kiti spektaklio visumai būtini atributai – puošnūs kostiumai, išraiškinga choreografija. Manyčiau, keli miuziklo fragmentai galėtų tapti net puikiais koncertiniais numeriais, kaip antai staigmena tapęs stepas, atliktas vaikinų šokėjų grupės „Funny beat“, bei nepakartojamas Deivido Norvilo choreografinis akrobatinis numeris, palydėjęs jo dainelę. Kita žavi puošmena – gangsterių kupletai apie Shakespeare’ą, įtikinamai suvaidinti abiejų duetų.

Vienas labiausiai lankomų Kauno muzikinio teatro spektaklių tebėra 2004 m. pastatytas miuziklas „Kabaretas“. Jis liko neeiliniu ne tik teatro repertuare, bet ir visų dalyvių kūrybinėse biografijose, pelnęs jiems daugybę apdovanojimų („Fortūnos“ prizai režisieriui A. Giniočiui bei aktoriui D. Meškauskui, „Auksinis scenos Kryžius“ aktorėms V. Streičai ir Gražinai Balandytei). Į šį vaidinimą žiūrovai eina ne po vieną kartą – pamatyti įvairių aktorinių darbų sąskambio. Beveik neabejoju sėkmingu sceniniu naujojo miuziklo, sukurto talentingai ir žaismingai, likimu.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.