Minkite savo gyvenimo dviračius

Rūta Oginskaitė 2015-10-01 lrytas.lt, 2015 09 30

aA

Teatro festivaliai įpratę pas mus atkeliauti su reklaminėmis frazėmis apie savo atvežamus režisierius - būtinai „vienus įdomiausių, lyderių, dirbančių prestižinėse scenose, tokiose kaip...“ Tebūnie. Turbūt ir patys galime jaustis labiau prestižiniais žiūrovais, kai einame į pasaulinių legendų,o ne tiesiog šiandieninio teatro proceso kūrėjų menus.

O proceso mus vis dar taip ir neduota matyti, jis per brangus vežiojimui čia, į abejingą menams šalį (aišku, abejingi ne mes, žiūrovai), važinėkime patys pas prosesą. Todė teatro festivalyje „Sirenos“ matysime to proceso blyksnius ir turėsime tikėti, kad, pavyzdžiui, užsienio programą pradėjusio spektaklio „Plaučiai“ režisierė britė Katie Mitchell yra viena įdomiausių, kad ji kviečiama statyti svarbiausiose pasaulio scenose ir taip toliau, mintinai mokame.

„Plaučiai“ atkeliavo iš Berlyno, iš „Schaubühne“ teatro (kurio vadovo Thomo Ostermeierio darbų irgi nesame matę, jų reikia ieškoti Berlyne, Avinjone, Venecijoje). O atvežtasis spektaklis „Plaučiai“ garsėja ne tik savo režisierės pavarde, bet ir faktu, jog ten du jauni aktoriai Jenny König  ir Christophas Gawenda visą valandą mina dviračius, kad generuotų elektrą savo spektakliui ir papasakotų dviejų žmonių gyvenimo ir meilės istoriją. Kas čia svarbiau - tie dviračiai, ar ta istorija?

Keista, beveik neįtikėtina, bet dviračių mynimas istorijos pasakojimui netrukdo. Nes abu dalykai siejasi ir pastangos minti dviratį, kad būtų šviesa, palengva virsta pastangų gyventi ir išgyventi metafora. Tų žmonių gyvenimuose nevyksta joks karas ar katastrofos, jie kaip turbūt dauguma pasaulio porų ginčijasi apie galimą ar būsimą vaiką ir supranta, kad šita Žemė ir be jų vaiko perpildyta, todėl kažin ar verta paleisti į ją dar vieną gyvybę, nors kaipgi be jos, kai du žmonės myli vienas kitą, o mylėdami ir nepasitiki, ir bijo pasekmių, kokios jos bebūtų. Pažįstama baimė?

Viso spektaklio metu tarp postamentų su dviračiais šviečia lentelė su dešimtženkliu skaičiumi - virš 7 milijardų žmonijos šiuo metu gyvena pasaulyje, ir skaičius didėja. Atidesni žiūrovai pastebėjo, kad per tą valandą, kol vyko „Plaučių“ vaidinimas, Žemėje prisidėjo 12 tūkstančių naujų gyvybių.

Britų dramaturgas Duncanas Macmillanas savo pjesėje punktyrais nubrėžia visą tos poros meilės, išsiskyrimo, ilgesio ir šeimos sukūrimo trajektoriją. Iki pabaigos, kol - Katie Mitchel spektaklyje - vienas nustoja minti dviratį ir jo šviesa užgęsta, ir kol sustoja kitas, to taip baugiai laukto vaiko rūpestingai apgyvendintas senelių prieglaudoje.

Tokia detalė: po spektaklio aktoriai pasakojo, kad repetavo dvigubai - ir tekstą, ir dviračių mynimą. Repeticijoms vadovavo preciziką vertinanti režisierė, kuri vokiškai nesupranta, tad berlyniečius aktorius koregavo iš klausos. Treniruotėms vadovavo fizioterapeutas.

Pirmų eilių žiūrovams Vilniuje irgi būtų pravertusios treniruotės, nes „Plaučių“ titrų lentelė kabėjo tokiame aukštyje, jog... Bet tekstas buvo toks, geras, kad... Artistai irgi. 

Tarp „Plaučių“ vertinimų yra skirtingų nuomonių: ir kad tai radijo teatras, ir kad tai jau minėta tiksli gyvenimo metafora. Man to antro vertinimo kryptis labiau patinka. Juk dabar, stengdamasi parašyti apie „Plaučius“, iš tiesų minu dviratį, menamą aišku, o baimė ne menama - su savo tekstu skverbiuosi į kitų tekstų knibždėlyną, ir kol rašiau savo šitą puslapį, net neįsivaizduoju, kiek tūkstančių naujų tekstų įšoko į eterį, kuris ir taip perkimštas.

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.