Minkite savo gyvenimo dviračius

Rūta Oginskaitė 2015-10-01 lrytas.lt, 2015 09 30

aA

Teatro festivaliai įpratę pas mus atkeliauti su reklaminėmis frazėmis apie savo atvežamus režisierius - būtinai „vienus įdomiausių, lyderių, dirbančių prestižinėse scenose, tokiose kaip...“ Tebūnie. Turbūt ir patys galime jaustis labiau prestižiniais žiūrovais, kai einame į pasaulinių legendų,o ne tiesiog šiandieninio teatro proceso kūrėjų menus.

O proceso mus vis dar taip ir neduota matyti, jis per brangus vežiojimui čia, į abejingą menams šalį (aišku, abejingi ne mes, žiūrovai), važinėkime patys pas prosesą. Todė teatro festivalyje „Sirenos“ matysime to proceso blyksnius ir turėsime tikėti, kad, pavyzdžiui, užsienio programą pradėjusio spektaklio „Plaučiai“ režisierė britė Katie Mitchell yra viena įdomiausių, kad ji kviečiama statyti svarbiausiose pasaulio scenose ir taip toliau, mintinai mokame.

„Plaučiai“ atkeliavo iš Berlyno, iš „Schaubühne“ teatro (kurio vadovo Thomo Ostermeierio darbų irgi nesame matę, jų reikia ieškoti Berlyne, Avinjone, Venecijoje). O atvežtasis spektaklis „Plaučiai“ garsėja ne tik savo režisierės pavarde, bet ir faktu, jog ten du jauni aktoriai Jenny König  ir Christophas Gawenda visą valandą mina dviračius, kad generuotų elektrą savo spektakliui ir papasakotų dviejų žmonių gyvenimo ir meilės istoriją. Kas čia svarbiau - tie dviračiai, ar ta istorija?

Keista, beveik neįtikėtina, bet dviračių mynimas istorijos pasakojimui netrukdo. Nes abu dalykai siejasi ir pastangos minti dviratį, kad būtų šviesa, palengva virsta pastangų gyventi ir išgyventi metafora. Tų žmonių gyvenimuose nevyksta joks karas ar katastrofos, jie kaip turbūt dauguma pasaulio porų ginčijasi apie galimą ar būsimą vaiką ir supranta, kad šita Žemė ir be jų vaiko perpildyta, todėl kažin ar verta paleisti į ją dar vieną gyvybę, nors kaipgi be jos, kai du žmonės myli vienas kitą, o mylėdami ir nepasitiki, ir bijo pasekmių, kokios jos bebūtų. Pažįstama baimė?

Viso spektaklio metu tarp postamentų su dviračiais šviečia lentelė su dešimtženkliu skaičiumi - virš 7 milijardų žmonijos šiuo metu gyvena pasaulyje, ir skaičius didėja. Atidesni žiūrovai pastebėjo, kad per tą valandą, kol vyko „Plaučių“ vaidinimas, Žemėje prisidėjo 12 tūkstančių naujų gyvybių.

Britų dramaturgas Duncanas Macmillanas savo pjesėje punktyrais nubrėžia visą tos poros meilės, išsiskyrimo, ilgesio ir šeimos sukūrimo trajektoriją. Iki pabaigos, kol - Katie Mitchel spektaklyje - vienas nustoja minti dviratį ir jo šviesa užgęsta, ir kol sustoja kitas, to taip baugiai laukto vaiko rūpestingai apgyvendintas senelių prieglaudoje.

Tokia detalė: po spektaklio aktoriai pasakojo, kad repetavo dvigubai - ir tekstą, ir dviračių mynimą. Repeticijoms vadovavo preciziką vertinanti režisierė, kuri vokiškai nesupranta, tad berlyniečius aktorius koregavo iš klausos. Treniruotėms vadovavo fizioterapeutas.

Pirmų eilių žiūrovams Vilniuje irgi būtų pravertusios treniruotės, nes „Plaučių“ titrų lentelė kabėjo tokiame aukštyje, jog... Bet tekstas buvo toks, geras, kad... Artistai irgi. 

Tarp „Plaučių“ vertinimų yra skirtingų nuomonių: ir kad tai radijo teatras, ir kad tai jau minėta tiksli gyvenimo metafora. Man to antro vertinimo kryptis labiau patinka. Juk dabar, stengdamasi parašyti apie „Plaučius“, iš tiesų minu dviratį, menamą aišku, o baimė ne menama - su savo tekstu skverbiuosi į kitų tekstų knibždėlyną, ir kol rašiau savo šitą puslapį, net neįsivaizduoju, kiek tūkstančių naujų tekstų įšoko į eterį, kuris ir taip perkimštas.

recenzijos
  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklio „Atidaryk duris“ pavadinime minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.