Minkite savo gyvenimo dviračius

Rūta Oginskaitė 2015-10-01 lrytas.lt, 2015 09 30

aA

Teatro festivaliai įpratę pas mus atkeliauti su reklaminėmis frazėmis apie savo atvežamus režisierius - būtinai „vienus įdomiausių, lyderių, dirbančių prestižinėse scenose, tokiose kaip...“ Tebūnie. Turbūt ir patys galime jaustis labiau prestižiniais žiūrovais, kai einame į pasaulinių legendų,o ne tiesiog šiandieninio teatro proceso kūrėjų menus.

O proceso mus vis dar taip ir neduota matyti, jis per brangus vežiojimui čia, į abejingą menams šalį (aišku, abejingi ne mes, žiūrovai), važinėkime patys pas prosesą. Todė teatro festivalyje „Sirenos“ matysime to proceso blyksnius ir turėsime tikėti, kad, pavyzdžiui, užsienio programą pradėjusio spektaklio „Plaučiai“ režisierė britė Katie Mitchell yra viena įdomiausių, kad ji kviečiama statyti svarbiausiose pasaulio scenose ir taip toliau, mintinai mokame.

„Plaučiai“ atkeliavo iš Berlyno, iš „Schaubühne“ teatro (kurio vadovo Thomo Ostermeierio darbų irgi nesame matę, jų reikia ieškoti Berlyne, Avinjone, Venecijoje). O atvežtasis spektaklis „Plaučiai“ garsėja ne tik savo režisierės pavarde, bet ir faktu, jog ten du jauni aktoriai Jenny König  ir Christophas Gawenda visą valandą mina dviračius, kad generuotų elektrą savo spektakliui ir papasakotų dviejų žmonių gyvenimo ir meilės istoriją. Kas čia svarbiau - tie dviračiai, ar ta istorija?

Keista, beveik neįtikėtina, bet dviračių mynimas istorijos pasakojimui netrukdo. Nes abu dalykai siejasi ir pastangos minti dviratį, kad būtų šviesa, palengva virsta pastangų gyventi ir išgyventi metafora. Tų žmonių gyvenimuose nevyksta joks karas ar katastrofos, jie kaip turbūt dauguma pasaulio porų ginčijasi apie galimą ar būsimą vaiką ir supranta, kad šita Žemė ir be jų vaiko perpildyta, todėl kažin ar verta paleisti į ją dar vieną gyvybę, nors kaipgi be jos, kai du žmonės myli vienas kitą, o mylėdami ir nepasitiki, ir bijo pasekmių, kokios jos bebūtų. Pažįstama baimė?

Viso spektaklio metu tarp postamentų su dviračiais šviečia lentelė su dešimtženkliu skaičiumi - virš 7 milijardų žmonijos šiuo metu gyvena pasaulyje, ir skaičius didėja. Atidesni žiūrovai pastebėjo, kad per tą valandą, kol vyko „Plaučių“ vaidinimas, Žemėje prisidėjo 12 tūkstančių naujų gyvybių.

Britų dramaturgas Duncanas Macmillanas savo pjesėje punktyrais nubrėžia visą tos poros meilės, išsiskyrimo, ilgesio ir šeimos sukūrimo trajektoriją. Iki pabaigos, kol - Katie Mitchel spektaklyje - vienas nustoja minti dviratį ir jo šviesa užgęsta, ir kol sustoja kitas, to taip baugiai laukto vaiko rūpestingai apgyvendintas senelių prieglaudoje.

Tokia detalė: po spektaklio aktoriai pasakojo, kad repetavo dvigubai - ir tekstą, ir dviračių mynimą. Repeticijoms vadovavo preciziką vertinanti režisierė, kuri vokiškai nesupranta, tad berlyniečius aktorius koregavo iš klausos. Treniruotėms vadovavo fizioterapeutas.

Pirmų eilių žiūrovams Vilniuje irgi būtų pravertusios treniruotės, nes „Plaučių“ titrų lentelė kabėjo tokiame aukštyje, jog... Bet tekstas buvo toks, geras, kad... Artistai irgi. 

Tarp „Plaučių“ vertinimų yra skirtingų nuomonių: ir kad tai radijo teatras, ir kad tai jau minėta tiksli gyvenimo metafora. Man to antro vertinimo kryptis labiau patinka. Juk dabar, stengdamasi parašyti apie „Plaučius“, iš tiesų minu dviratį, menamą aišku, o baimė ne menama - su savo tekstu skverbiuosi į kitų tekstų knibždėlyną, ir kol rašiau savo šitą puslapį, net neįsivaizduoju, kiek tūkstančių naujų tekstų įšoko į eterį, kuris ir taip perkimštas.

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.