Miglota linija tarp bepročių ir sveikųjų

Vaidas Jauniškis 2009-11-16 Menų faktūra 2009 11 16
Liubomiras Laucevičius ir Rolandas Kazlas „Palatoje“. Nuotrauka iš KVDT archyvo

aA

Kai viena rusų teatro kritikė kartą pasakė, kad pagal gyventojų skaičių Lietuvai tenka daugiausia talentingų režisierių, mums tai buvo miela kaip balzamas širdžiai. Ir šį jos komplimentą mes kartojame ir stipriname be paliovos. Nors kažin ar realybė tai patvirtina - tų talentingųjų pastatymų ne tiek ir daug, o pastaraisiais metais talentingaisiais gviešiasi tapti visi, kam talento nepagailėta - nesvarbu, kad gerokai daugiau aktorinio nei režisūrinio. Ar tai geriau negu jų tyla - klausimas beveik retorinis.

Praėjusią savaitę įvyko net dviejų aktorių spektaklių premjeros, ir jei „Trupės liūdi“, tiksliau, LMTA IV kurso aktoriaus specialybės studentų spektaklį „Išvažiuoju“ režisavę Saulius Bareikis ir Vladas Bagdonas  iš tiesų dirbo pedagoginį darbą (šiai sferai jų darbą ir priskirčiau), tai Rolando Kazlo statyta „Palata“ Kauno dramos teatre jau buvo jo režisūrinis pa(si)tikrinimas. Nes monospektaklis „Geležis ir sidabras“ dar galimas laikyti savirežisūra (kuri taip pat nėra paprastas daiktas), o čia jau susitikta su grupe aktorių ir bandyta tarp jų sukurti pilnavertį įtampos ir aktorių-personažų santykių lauką.

Visgi studentų darbo paminėjimas įdomus ne vien pedagogikos aspektu, bet ir pačios temos: Aleksejaus Slapovskio  pjese „Išvažiuoju“ kelta ne tiek galimos emigracijos tema (nes išvažiuojama ne „į kur nors“ ir ne iš konkrečios vietos „dėl kažko“), o asmeninės atsakomybės ir apsisprendimo, kurių trūkumą šiandienos visuomenėje spektaklio kūrėjai tiksliai diagnozavo. (Tik jau Slapovskio problema, kad jis, kone nurašęs nemažą dalį siužeto nuo puikaus 1990 m. Nikolajaus Dostalio filmo-anekdoto „Oblako-raj“, tą temą tiek užtęsė, kad finale tiesiog norėjosi herojui šaukti  - „Išeidamas - nepamiršk išeiti“.)

Rolandas Kazlas, imdamasis chrestomatinės Čechovo apysakos „Palata Nr.6“, taip pat suteikė vilčių, kad turi ką pasakyti apie šiandieną: galbūt detaliai Čechovo aprašomame provincijos miestelyje, kur jau niekas nebeskaito knygų, surasti vis augančio mūsų šalies provincialumo simbolį; gal - užfiksuoti nieko nebenorinčius dirbti-gydyti-mąstyti žmones („pakako gyvenimui grubiai prisiliesti, kaip aš pasidaviau... prostracija... silpni mes, silpni...“); o gal salė turėjo tyliai solidarizuotis su mintimi, kad uždaryti psichiatrinėje ligoninėje bepročiai nesiskiria nuo  laisvėje vaikštančiųjų, ir sprogti iš kartaus juoko po chrestomatinės Daktaro frazės „per 20 metų visame mieste aš suradau vos vieną protingą žmogų, bet ir tas pamišėlis“. Bet salė nesprogo, nors juoko netrūko.

Apie ką Rolandas Kazlas ėmėsi statyti Čechovą? Ilgoje spektaklio ekspozicijoje, kuomet suskamba muzikinis motyvas - tarsi derinamos gitaros stygos, - jis siūlo jas susiderinti ir mums ir neskubant įsižiūrėti, pajusti ligoninės atmosferą (rekvizitas autentiškas, iš Žiegždrių psichiatrinės ligoninės). Bet tuoj pat pamatai, kad jis ryžtingai atsisako detalių ir veikėjų priešistorių - palata „sumažinta“ iki vieno „bepročio“ Gromovo (pats Rolandas Kazlas) ir daktaro Ragino (Liubomiras Laucevičius). Tarp jų ir bus pagrindinė intriga, kiti tiesiog atstovauja sistemai: tyli pavyzdinė Slaugė (Raimonda Šukytė), jaunas prisitaikėlis gydytojas Chobotovas, sistemos ateitis ir ramstis (Arūnas Sužiedėlis), ir sistemos bukumo puikus atspindys prižiūrėtojas Nikita (Arūnas Stanionis). Ir nors scenografė Neringa Keršulytė aiškiai padalina scenos pasaulį į tas dvi sferas - palatoje ir koridoriuje už jos, koridorius iš esmės tęsiasi ir šioje pusėje, t.y. žiūrovų salėje.

Daktaro pokalbiai su ligoniu aprėpia daug sričių, nuo realaus pasaulio surėdymo iki klausimų apie pomirtinio buvimą (tam pasitelkiamas mistinis Čechovo apsakymas „Juodasis vienuolis“), bet pokalbiai galėtų lygiai taip pat sėkmingai tęstis, kaip ir trumpėti, mizanscenose ryškėti beprotystės įrodymai (greitas bėgiojimas išilgai visos Ilgosios salės) ir abejonės (blaivi, aiški kalba). Nes ryškiausiai suskamba laisvės tema: nuėmus nuo palatos grotas, ligonis Gromovas atsisako palikti palatą. Tačiau ši gan banali išvada, kad ir kiek būtų patraukli šiandien kaip vidinės emigracijos tema, spektaklyje pasimeta tarp daugybės kitų, trūkčiojančių lygiai taip, kaip spektaklio ritmas ir aktorių vaidyba. Ryžtingai užsimojęs režisuoti ne tik kitus, bet ir save, Rolandas Kazlas, tarpais stebindamas gebėjimu taip tiksliai matyti save iš šalies, visgi neapsisprendžia, kokių registrų jam imtis. Iš pradžių užsibrėžęs pateikti problematiką visu rimtumu jis kartais tarsi prisimena, kad žiūrovui turi būti nenuobodu, ir ima jį linksminti (o tuomet ir ateina nuobodulys). Taip visas spektaklis ir banguoja tarp rimtumo ir parodijos, taip primenančios jau kadais aktoriaus atsižadėtą TV laidos „Nekenčiu reklamos!“ stilių. Įbėgantys smulkiais à la japoniškais žingsneliais (beveik iš Vaitkaus „Venecijos pirklio“) „Juodojo vienuolio“ personažai-vizijos (Dainius Svobonas, vėliau ir Liubomiras Laucevičius) taip pat nežino, ar tas scenas traktuoti rimtai, ar kiek komiškai, ir dar labiau supainioja prasmines kortas, o po jų dar seka trys finalai... Tik į pabaigą perleidus ryškesnę solo partiją Laucevičiaus daktarui Raginui, nusprendusiam atsižadėti pasaulio, šio monologai suskamba įtaigiai ir tvirtai, aiškiai motyvuoti vidine personažo logika.

Visgi žiūrint spektaklį daugiau klausimų kelia ne jis pats, o vidinė Rolando Kazlo logika: kodėl jam prireikė imtis režisūros? Ar aktorius jaučia, jog nėra pakankamai užimtas Jaunimo teatro spektakliuose? Jei kyla kūrybinė tuštuma, ar jos neužpildo poezija, dainavimas, pagaliau - tegul jis man atleidžia gal kiek familiarų pomėgių vardijimą - maratonas? Čia svarbu vidinė kūrėjo nuostata, ir jei šis spektaklis tebuvo tik pabandymas, tai būtų sveikintina. Antraip kyla klausimas, ar vieno talentingiausių ir rimčiausių šalies aktorių režisūra savo eiliniu vidutiniškumu nesustiprins to „sveikojo“ provincialaus pasaulio pozicijų, apie kurias ir kalba „Palatos Nr.6“ personažai?

Režisuojantys aktoriai mūsų šalyje ne naujiena; jie uoliai stiprina tą „Drąsios šalies“ įvaizdį - nesvarbu, kad pasaulio teatro scenose ir kine tėra vos keletas vykusių išimčių. Nes ir praktika, ir teorija įrodyti dėsniai, kad aktorius gali puikiai suvokti ir nubrėžti savo vaidmens liniją, santykius su kitais personažais, bet jo visa mąstymo ir matymo, savotiška bio-psichologinė struktūra yra kitokia nei režisieriaus, matančio visą sceną ir pinančio idėjų visumos audinį. Banalu tai kartoti, bet tarsi tai pamiršta.

Naivu: žinoma, kad tai nepamiršta. Tiesiog yra kitų motyvų. Bet žiūrovų vardan  pasiūlyčiau norintiems režisuoti: jūs geriau pieškite. Nemokate? O režisuoti? Bet jei pavyktų surengti parodą, žiūrovai tikrai galėtų skirti laiko tiek, kiek jie patys norėtų.

recenzijos
  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.