1896-aisiais tuomet vos 23-ejų metų dramaturgas Alfredas Jarry pašiurpino Paryžiaus teatro žiūrovų elitą pradėjęs spektaklį žodžiu „šrūdas“ (pranc. merdre). Keiksmu prisistatė pagrindinis pjesės „Karalius Ūbas“ personažas, kuriam ilgainiui buvo lemta tapti viena ryškiausių Europos dramaturgijos figūrų.
Ši pjesė, beje, laikoma Williamo Shakespeareʼo tragedijos „Makbetas“ parodija. Ūbienės skatinamas Ūbas nuverčia Lenkijos karalių ir tampa šalies valdovu. Į sostą jis atsineša savo charakterį ir kasdienio elgesio įpročius, pastebimus kūrinio pradžioje: nevalyvumą, keiksmus, tuštybę, primityvumą, nepagarbą aplinkai, atvirą smurtavimą ir daugybę kitų dalykų, kurių galime pastebėti ilgus metus aukštus žiūrimumo reitingus Lietuvoje turinčios laidos „Farai“ herojuose. Taip valdydamas Ūbas be jokių skrupulų duobėn siunčia šalies ekonomikai ir kultūrai svarbius žmones, kurie ko nors turi daugiau už jį. Galiausiai šalyje kyla karas, jis baigiasi nuvertus Ūbą ir jam drauge su neištikima žmona pasitraukus į menkystai saugesnius Vakarus (Prancūziją).
Nieko keista, kad būtent Ūbo figūrą režisierius Gintaras Varnas pasirinko pasakodamas Putino Rusijos „epopėją“. Kiek labiau netikėta tai, kad „Ūbu caru“ pavadintame spektaklyje tiesioginių nuorodų į kūrinį labai mažai. Spektaklio pristatymuose minėta, kad jo dramaturgija remiasi ne tik į Jarry pjesę, bet ir į „Makbetą“ bei Joanneʼos Kathleen Rowling Hario Poterio nuotykius. Spektaklį statęs Varnas reikšmingai kalbėjo ir apie Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu jo paties sukurto „Šėpos“ teatro principų ir jo estetikos atgaivinimą, žadėdamas puikiai žinomų politikų veidus turinčių lėlių. Tai žadino smalsumą, nes leido tikėtis džiuginančios atpažįstamų kontekstų paieškos.
Vis dėlto „Ūbe care“ šis mechanizmas suveikė kitaip, nei pageidauja smalsus protas. Personažai, situacijos ir scenos čia veikiau pažįstamos nei atpažįstamos. Svari atsakomybės dalis krenta spektaklio dramaturgui Sigitui Parulskiui, kuris tekste nepasiūlė nė mažiausios intrigos. „Ūbo caro“ pradžioje vaizduojamas iš plačiosios liaudies niekuo neišsiskiriantis Vova - žmogus be tikslų ir be noro veikti. Kartą jam prisisapnuoja (o gal pasirodo kaip haliucinacija) trys kelius į laimę arba turtus žadančios matrioškos ir Stalinas (Dalius Skamarakas), kuris nurodo, kaip Vova turi eiti savo pasirinkta turtų, šlovės ir nemigos kryptimi. Kadangi istorija nutyli, kas ir kodėl pakvietė Putiną pakeisti Borisą Jelciną prezidento kėdėje, darbą atlikęs personažas pavadintas Žmogumi iš praeities (Sergejus Ivanovas). Jo linija galėjo sukurti spektaklio intrigą, nes jo asmenybės ir istorijos žiūrovai nežinojo iš anksto. Tačiau autoriai progą praleido: Žmogus iš praeities pasirodydavo ir dingdavo be jokios asmeninės ar bendros įvykių logikos.
Spektaklyje lyg ir bandoma paaiškinti, kaip Putino agresija užaugo iki karo. Visgi dramaturgiškai augimas nėra pavaizduotas. Fabula (pasakojimas) sudaryta iš lietuviams gerai žinomų detalių: Vova pakviečiamas tapti prezidentu, užtildomi kritiški žurnalistų ir pavienių aktyvistų balsai, Vakarų valstybės apraizgomos dujų pinklėmis. Tuomet Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vadovai džiaugiasi partneryste su diktatoriumi, atsisakydami klausyti Vytauto Landsbergio lėlės įkūnyto sąžinės ir patirties balso. Vovai pradėjus tarptautines invazijas, prie Europos lyderių prisijungia JAV politikai, neatsinešantys jokios spektakliui reikšmingos informacijos. Galiausiai Rusija pradeda didelio masto puolimą Ukrainoje, kuris scenoje, priešingai nei gyvenime, nieko nepakeičia.
Režisierius sceninę išraišką dalina į dvi dalis. Aktoriai įkūnija Rusijos asmenybes, nors dalis jų vaizduojamos ir lėlėmis. O štai užsieniečiai - Angela Merkel, Joe Bidenas, Viktoras Orbánas, Volodymyras Zelenskis, Vytautas Landsbergis, popiežius Pranciškus etc. - veikia tik lėlių pavidalu. Ir daugiausia - „šėpoje“, spintoje, kurios pagrindinė funkcija yra vaizduoti veiksmą už Rusijos ribų, t. y. Vašingtone, Vilniuje, Kyjive ir t. t. Scenoje keturias valandas matome Gintaro Makarevičiaus kurtą pripučiamą itin prasto skonio Maskvos kremlių. Beskonybė veikiausiai atskleidžia kūrėjų poziciją, kad nieko estetiškai vertingo Rusijoje ir nėra.
Tačiau nedaug vertės matyti ir „Ūbo caro“ premjeroje. G. Varnas yra išskirtinai apsišvietęs profesionalas, su nepaprastu susidomėjimu ir intriga pasakojantis apie savo įžvalgas. Kitaip jos suskamba režisieriaus spektakliuose, kuriuose pastaruoju metu nuolat girdime menininko nepasitenkinimą jį supančiu pasauliu. Problema ta, kad šis nepasitenkinimas nėra konstruktyvus ir veikiau primena agresijos liejimą feisbuke, pasinaudojus bet kokiu asmeninius skaudulius sužadinančiu komentaru.
Tam palankus ir „Ūbo caro“ tekstas. Jame nesigilinama į lietuviams gerai žinomus reiškinius ir kalbama nuvalkiotomis frazėmis, kurias pastaraisiais metais skaitome feisbuko įrašuose ar populiariose antraštėse. Čia yra ir politikų citatų, tačiau dominuoja „sofos ekspertų“ išvados - tarsi į žymių žmonių lūpas būtų sudėti jokios politinės patirties ir jokių sociologijos ar psichologijos žinių neturinčių žmonių vertinimai. Spektaklyje įkyriai išryškintas nepasitikėjimas visu pasauliu, bejėgiu prieš kiemo paniatkėmis besivadovaujantį, stebuklingą mygtuką valdantį mažą žmogelį. Tiesa, šiokią tokią viltį Varnas palieka - tarsi Lermontovo-Tumino „Maskarado“ pūgoje pašokti susirinkę prokremliškos kultūros šalininkai galiausiai išsikvepia ir patys nudvesia.
Pranešime žiniasklaidai „Ūbo caro“ kūrėjai spektaklį vadino „tironiją išjuokiančiu balaganu“, tačiau panašu, kad jie nesusitarė, kokio žanro spektaklį kuria. Aštresniems komiškiems žanrams (balaganui, farsui, satyrai) nereikalinga psichologinė tiesa, tačiau spektaklyje šiek tiek apeliuojama į vienišo, niekam nerūpinčio ir tėvų meilės nepatyrusio Vovos elgesio priežastis. Kita vertus, pagrindinį veikėją vaidinantis Vytautas Anužis (regis, nebevaidinantis nepagrindinių vaidmenų) gana sėkmingai laviruoja tarp psichologinio priežastingumo ir satyriškos raiškos.
To nepasakytume apie „Ūbo caro“ visumą. Autoriai teigia juoku besiginantys nuo baisios realybės, tačiau jie praktiškai netaiko komedijos kūrimo priemonių. Situacija analogiška dramaturgijos logikai: užuot tikslingai naudoję kūrybinius principus, autoriai tikisi, kad reikiamą turinį ir įspūdį sukurs žiūrovų gebėjimas susieti sceninį veiksmą su realiais įvykiais. Žinoma, atpažįstamumas yra vienas juoko šaltinių, tačiau keturias valandas remtis vien juo nėra veiksminga. Teatras yra menų, funkcijų, žanrų, strategijų jungtis. Ir kuo ilgesnis spektaklis, tuo daugiau jungčių ir atradimų žiūrovas turi teisę tikėtis. „Ūbo caro“ turinio kūrėjai apgręžia situaciją ir tikisi, kad pats žiūrovas keturias valandas dirbs už juos.
Tačiau nepamotyvuotas ir neįkvėptas žiūrovas nedirbs. Bent jau tas, kuriam vaizduojama realybė nėra jo esaties dalis. Stebint pastarųjų metų G. Varno kūrybą, nematyti pastangų gilinti ir plėtoti pasirinktą turinį. Scenoje kūrėjas šneka taip, tarsi Lietuvoje nebūtų žodžio laisvės ir todėl kritiško požiūrio į valdžią bei visuomenę deklaracija būtų savaime vertinga. Tačiau šiandien viešas kalbėjimas nėra išskirtinis. Vertę kuria turinys - ką pasakome ir kokią atsakomybę prisiimame už savo ištartus žodžius. „Ūbas caras“ šiuo atžvilgiu yra tuščias, nes už viską, kas čia pasakyta, atsakomybę jau neša kiti.
