Jaunosios kartos tyrimai teatro scenoje tęsiasi. Iš klubo keliamės į butą, iš liūdesį pakeitusio judesio - į vidines kontempliacijas ir savęs paieškas. N (tinka bet koks skaičius) rūšių jogų ir meditacijų, viena kitą keičiančios psichoterapinės praktikos, pastarąsias „pavaduojančios“ savipagalbos knygos - nes kaipgi pagaliau atrasti save, kaip sužinoti, o kas esi iš tiesų? Nežinia, kiek čia mados, o kiek - visa apimančio bejėgystės jausmo. Regis, visus lydi nerimas ir panikos atakos. Užsibarikadavęs ir niekur išeiti nenorintis vidujis liūdesys ėda kiekvieną sielos kertę. Gal jį išvarys koks šamanizmo seansas, būtinai lydimas gamtos garsų (kad ir leidžiamų iš įrašo telefone)? O gal įnirtinga kardiotreniruotė ar rytinis jausmų išrašymo pratimas? Juk bandyti reikia, kažkas gi padės!
Šis vaizdas kelia lengvą šypseną, tiesa? Čia jie, nu tie, milenialsai, taip daro, kurie iš gero gyvenimo neturi kur dėtis. Nebūtinai. Režisierė Kamilė Gudmonaitė ima ir pastato teatrinį veidrodį, o kartu leidžia suprasti, maždaug va imkit, žiūrėkit, gi atpažįstat. Trys vyrai, trys skirtingi tipažai su savomis problemomis, kurių šaknys ir sprendimai, pasirodo, lyg ir tapatūs. Tokia būtų trumpa naujausios Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeros „Panika“ pagal Mikos Myllyaho pjesę prezentacija arba reziumė. Gali būti ir „du viename“.
Gudmonaitė nebijo pasijuokti iš bendraamžių ir atgręžia jiems kartos veidrodį, kuriame įstatytas ironijos filtras. Scenoje regime visą stereotipinių egzistencinių krizių kamuojamų jaunuolių galeriją: meditacines praktikas ir įvairiausius saviugdos bei savigydos būdus testuojantį Maksą (Mantas Zemleckas), paprastą pacaną, kuriam jo ilgametė draugė liepė kažką kažkur susivokti, vardu Leo (Gytis Laskovas) ir Makso brolį - brendinių rūbų pakabą, visuomet užsiėmusį, turintį savo televizijos laidą, kone influencerį Jonį (Vaidas Maršalka). Jie patalpinti į IKEA'os skandinaviško minimalizmo tradicijomis įrengtą butuką - mažą kalėjimą stiklinėmis sienomis. Greta jo - grožio kalvė kūno rengybos srityje - mažytė sporto salytė. Testosterono - oi, kaip netrūksta. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Barbora Šulniūtė pasistengė, kad erdvė pulsuotų ir šiuolaikinio gyvenimo ritmu, ir tam tikru vyriškumu, o kostiumai apie personažus atskleistų viską, ką žiūrovui reikia žinoti, iki aktoriams prabylant.
Siužetas - draugiškas žiūrovui, norinčiam atsipalaiduoti po sunkių dienos darbų. Kitaip tariant, lengvai suprantamas, be dramaturginių šuolių. Formalizmu Mika Myllyaho „Panikoje“ neužsiima. Leo po pokalbio su drauge pasako jai, kad skrenda į Berlyną apmąstyti, bet atsiduria vaikystės draugo Makso bute, į kurį atlekia ir Makso brolis Jonis. Abu broliai savais būdais bando Leo parodyti kelius, kaip galima atrasti savo tikrąjį AŠ. Galiausiai abu broliai nusimeta susikurtas kaukes ir sugriauna vien jų įvaizdžiui tarnavusias sienas bei nustoja bandyti kažką įrodyti (Leo nieko nusimetinėti nereikia, nes jis, kaip paprastas pacanas inžinierius, nieko ir nebuvo prisilipdęs).
Gudmonaitės pasirinkta strategija - pasitelkus juoką kalbėti apie, atrodo, lengvai suprantamus, bet dažnai pamirštamus dalykus. Tam ji išnaudoja pjesėje pateikiamas situacijas ir dėl aktorių gebėjimo personažus karikatūrizuoti, spektaklį paverčia savotiška situacijų komedija, kurioje kažką artimo ar atpažįstamo atras nemaža dalis žiūrovų. Šitaip režisierė tarytum flirtuoja su publika, išlaiko jos dėmesį, lyg ir bando pašnibždomis sakyti, kad esmė slypi ne meditacijose ar visose kitose saviieškos kelionėse. Lyg ir esama didaktinio tono, bet net neaišku, ar tai režisierės lengvas pagrūmojimas pirštu, ar jis vis dėlto priklauso dramaturgui. Sakyčiau taip: patraukliai pastatyta pjesė.
Todėl net kiek sunku rašyti, kad tekstas netaptų dar vienu facebook'o postui prilygstančiu manifestu apie tai, kaip svarbu būti savimi, kaip svarbu pačiam / pačiai atrasti, kas yra meilė (į šitą klausimą visaip bando atsakyti „Panikos“ herojai), išsirinkti sau tinkamus būdus suprasti save, neužspausti jausmų, kalbėtis etc. Dar viena milenialsų pasaulio mada. Daug tokių tekstų. Mažai spektaklių. Tik ar žiūrovas supras tą žiupsnelį ironijos, kad čia jam ir apie jį? Kritika skęsta epizoduose, kuriuose vyrukai matuojasi, pas kurį didesnis (bicepsas!), kuris geriau supranta Pedro Almodóvaro filmą „Pasikalbėk su ja“ (Talk to Her, 2002), kuris geriau išmano, ką ir kaip daryti. Daug efektų, daug sprendimų, kurie turi shock value - nes kai tekstas vis sukasi apie tą patį, reikia kažko imtis, kad publikos dėmesys vis dar būtų čia, o ne svajonėse apie rytinį krosiuką. Plaukiame paskui tekstą besijuokdami, vis pašokiruojami - taip ir praplaukia epizodas, kuriame Leo tiesiog akimirksniu sugalvoja netikrą istoriją ir pabando Maksui padėti susitvarkyti su panikos atakomis. Įkvėpk, apsidairyk, sustok. Taip paprasta, ir, pasirodo, padeda. Jokių ypatingų triukų.
Atrodo, reikėtų nustoti iš teatro reikalauti atsakymų, nes gavus produktą, kuriame atsakymai yra pateikti, jautiesi kaip po lengvos prancūziškos komedijos seanso - kol žiūri, tol smagu, bet po to nelieka jokio ryškesnio prisiminimo. Atėjau, pažiūrėjau, išėjau, keliauju toliau. Užčiuopi vadinamąją „gelmę“, bet taip sunku pasinerti į ją, kai aplink tiek triukšmo ir perteklinių priemonių, kurios priverčia sutelkti dėmesį į paviršines sroves. Stilinga, gražu, malonu akiai. Žinoma, galima prilipdyti lengvą pamąstymą, kad galbūt čia vėl apie kartą, kuri visaip siekia kuo patraukliau save reprezentuoti, bet nenori įsileisti į vidų? Visgi kūrinys yra apie visą kartą (ne tik apie vyrus, kaip iš dalies bandyta jį pristatyti) ir ją lydinčias krizes. Vieni gydosi kažkuo, kas susuka galvą, kiti renkasi sveikatai palankesnes priemones. Ir visi vis kažko ieško, nenustygsta vietoje, neranda ramybės. Nieko naujo, nieko išmanaus, tiesiog paprasta ir aiški tiesa.
Norisi užbaigti žurnalo „370“ stiliumi, jog rekomenduojama tiems, kurie nori linksmai ir neįpareigojančiai praleisti vakarą teatre bei atsipalaiduoti. Nerekomenduojama tiems, kuriems teatras yra šventa vieta, kur būtinos ypatingos gelmės ir koncepcijos.
Išvyką į spektaklio premjerą parėmė Scenos meno kritikų asociacija iš KRF programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“.
