Recenzija šokio kritikos projektui „Šokis žodžiu - ne[w]kritika“. Visus projekto tekstus galite skaityti www.dance.lt
Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Medėjos“ reklaminė kampanija buvo tokia aktyvi įvairiuose žiniasklaidos kanaluose, kad neliko nieko kita, kaip laukti premjeros, tikintis žadėtojo sprogimo. Būkime teisingi - kažkur lyg ir buvo girdėti pokšėjimas.
Choreografė Birutė Letukaitė sakosi buvusi įkvėpta Euripido užrašyto mito apie Medėją, kuri nužudė savo vaikus. Šį Antikos mitą Letukaitė siekia pateikti šiuolaikiniame kontekste, kur gausu abortų ir vaikžudžių motinų. Išplėšti iš mito vieną sceną, neatsižvelgiant į kontekstą, jau pavojinga. Dar pavojingiau užsimoti kalbėti ir taip dažnai eskaluojama tema. Tačiau kūrybinei komandai drąsos, kaip įsitikinsime, netrūksta. Tik ar šiuo atveju verta rizikuoti?
Šokio (ir muzikos) spektaklis sudarytas iš dviejų dalių: simboliškai prikeliamas antikinis mitas ir vizualizuojamos šiandienos aktualijos. Įdomu tai, kad mitinė Medėja (sopranas Skaidra Jančaitė) įsiterpia į šiuolaikinių moterų ir vyrų šokio scenas, o abiejose epochose figūruoja tie patys simboliai (kūdikėlių-lėlyčių figūrėlės, ryškiai raudonas apšvietimas). Taip moters situacija universalizuojama peržengiant laiko ir erdvės ribas.
Tačiau kalbant apie spektaklio simbolikos tinkamumą, derėtų suabejoti, ar simboliai nėra pernelyg supaprastinti. Šliūkštelėtas raudonas kraujas, prie juosmens pririšti, o vėliau nuplėšiami kūdikėliai ir baltai vilkintys vaikai angelėlių veidais - visa tai gal ir paveiku, tačiau lygiai tokia pat paveiki yra socialinė reklama apie neprisegtus saugos diržus ar viršijamą greitį. Ar supurtyti žiūrovą jau reiškia meno kūrinį?
Maža to, spektaklio kūrėjai balansuoja ties sakralumo (mitas, vaikai) ir gašlumo riba. Deja, dažniau persvarą ima pastarasis. Šokantys vyrai ir moterys, vilkintys kūno spalvos triko, judesiu išpasakoja tiek, kiek net nuogiausias žmogus neparodytų: čia ir masinis poravimosi šokis, ir stilizuotas lytinis aktas, ir prievartavimo iliustracija šokiu. Nepamirškime ir ekspresyvios muzikos (Antanas Jansenka), kuri, nors būdama įspūdinga ir kokybiška, yra leidžiama gerokai garsiau nei būtina. Summa summarum - stresas ausims ir akims. Paveiku - nesiginčysiu, - tačiau kur estetika?
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Ir netiesa, kad atėjus į socialiai angažuotą spektaklį tikėtis estetikos triumfo yra snobiška. Juolab kad „Aura“ yra tas kolektyvas, iš kurio galima ne tik tikėtis, bet ir reikalauti: šokėjų lankstumas, plastika ir technika yra puiki medžiaga bet kokiam choreografiniam lipdiniui, o ekspresija ir laisvumas suteikia mistinio „šarmo“. Todėl šiek tiek apmaudu, kai talentingi šokėjai draskosi stilizuotose orgijose, o vyrai ekspresiją reiškia eunuchų balsais apraudodami mirusį kūdikį.
Ir dar šiek tiek apie lyčių vaidmenis. Kai spektaklio pradžioje vyriškoji pusė pasireiškia kaip taikinga ir brandi atsvara moteriškai beprotybei, ima kirbėti mintis, kad galbūt Letukaitei „Medėjose“ pavyks šiek tiek pakoreguoti stereotipinį vyro-eržilo įvaizdį. Tačiau jautriai ir subtiliai nuplovę kūdikių kraują nuo Medėjos rankų, spektakliui persiritus į antrą dalį vyrai pavirsta dauginimosi ir prievartos mašinomis. Lyg staiga būtų prisiminę savo socialinį vaidmenį, lyg atsitokėję, jog šiame spektaklyje jiems skirtas tranų vaidmuo.
Ar tai reiškia, kad Antikos vyrai buvo jautresni už mūsiškius? Vargu, juolab, kad perpynus šiandieną su mitiniu erdvėlaikiu, pastarasis taip numelioruojamas, kad kalbėti apie anų laikų vyrus, moteris, šlovę ir nuopuolį tampa beprasmiška. Upės srūva pas mus, todėl belieka kalbėti apie vaikžudes motinas ir abortus. Dar kartelį. Gal kas išgirs.
