Būna spektaklių, kuriuose, užuot ką nors parodžius, pasirenkama viską papasakoti. Argentiniečių „Grupo Marea“ – vieni tokių pasakotojų. Į Klaipėdos tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ atvežtas režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika. Esu tikra, kad žiūrovai, neatėję į po spektaklio vykusią diskusiją, grįžo namo šventai tikėdami, jog visa, ką išgirdo, – tikra. Spektaklio anonsas irgi atrodo aprašantis tikrovę, apie kurią pasakojama. Ko tokiu gestu siekiama? Ar manydami, kad žydų kilmės lenkas savo sklype Argentinoje iš tiesų pasistatė mažutę Varšuvą, giliau įsileidžiame istoriją? Ar paskui, sužinoję, kad žydų kilmės lenkas – visai ne lenkas, o vokiečių karininkas, pasisavinęs savo nužudytos aukos tapatybę, būname labiau sukrėsti? Tikrai taip – ir giliau, ir labiau. O ką paskui daryti su tuo savimi, kuris, viskuo patikėjęs, sužino, kad nieko nebuvo? Viskas paprasta: belieka leistis būti maloniai suerzintam teatro ir dažniau kvestionuoti istorijas, kurias šiandien mums pasakoja kas panorėję.
Spektaklyje „La Obra“ veikia keliaguba realybė: tai ne spektaklis spektaklyje, o lyg veidrodyje atsispindintis kitas veidrodis, kuriame vaizdai dauginasi ir plečiasi, kol pasidaro sunku atsekti, kuris planas svarbiausias, kurie santykiai – tikri, kas vyksta dabar, o kas – prisiminimuose. Pagrindinė istorija – išgalvoto žydų kilmės lenko Simono Franko, kuris, vienintelis iš šeimos išgyvenęs nacių koncentracijos stovykloje, 1962 m. atvyko į mažą Sivorio miestelį Argentinoje ir ėmėsi savo namų Lenkijoje scenografinės rekonstrukcijos. Vėliau čia suvaidino savo šeimos istoriją atkuriantį spektaklį ir ėmė kviesti prie jo prisidėti kaimynus. Spektaklio kūryba vyko metų metus, kasmet per Simono gimtadienį atliekant vis didesnį, vis tikresnį ir kokybiškesnį pasirodymą. Procesas taip įtraukė miestelio gyventojus, kad kai kurie jų galiausiai ėmė nebesuprasti, ar jiems labiau patinka vaidmuo, kurį vaidina gyvenime, ar tai, kuo ir su kuo užsiima čia, „teminiame parke“...
Viskas būtų paprasta, bet spektaklio dramaturgija sukomponuota taip, kad sunku suvokti, kokiame laike esame arba kuris laikas čia svarbiausias – gete sunaikintos Simono šeimos, paties Simono, tų, kurie vaidino Simono spektaklyje, tų, kurie jį prisimena, tų, kurie vaidina spektaklyje „La Obra“, čia ir dabar išgyvendami savo jausmus, o gal apskritai aktoriaus Rami Fadelio Khalafo, kuris čia vaidina režisierių Validą Mansūrą, pasakojantį, kodėl ėmėsi kurti šį spektaklį, kaip jį kūrė, kaip nutolo nuo žmonos, bet priartėjo prie tėvo istorijos, kol paprašė aktorių suvaidinti dar ir jo šeimos dramą... Viskas galiausiai taip tankiai susipina, kad, užuot išgyvenęs nors vieną istoriją, lieki įstrigęs mėgindamas suvesti visus galus ir už visus viską pajausti. Negana to, staiga Simonas deportuojamas, ir paaiškėja, kad jis visai ne Simonas, visai ne lenkas ir visai ne savo namus atkūrinėjo – tai buvo jo duoklė savo aukai. O gal tiesiog koncentracijos stovyklos jausenų kasdienis kartojimas? Reikšminga ir tai, kad svarbiausių pjesės veikėjų scenoje nėra – žiūrovams palikta susikurti juos patiems. Taigi nėra prie ko prilipdyti savo prezumpcijų, nėra su kuo tapatintis, ką guosti ir kaltinti – viskas pakibę abstrakčiuose vaizduotės miražuose.
Iš tiesų argentiniečių spektaklis įtraukia į tokią dramaturginę begalybę, kad pabaigoje norisi atsidaryti Excel’į ir susivesti turimus duomenis, o tada žiūrėti, kurie žmonės čia buhalteriškai svarbiausi. Nes iš tiesų tik buhalterija užsiimti ir belieka: kūrinio režisūra yra formali, svarbiausia čia – visiems viską papasakoti, susakyti iki galo, niekur nė akimirkai nestabtelint ko nors pajausti. Net tie maži fragmentai, kuriuose užčiuopi ką nors greitai suvaidinant pasakojamą realybę, iškart komentuojami uolaus pasakotojo, kad niekur nebūtų užsilikta ties anų dienų reikalais. Juk svarbiausi – kažkurie kiti reikalai (o tai kurie?). Galbūt tokia forma galėtų veikti kaip komentaras mėgstantiems bėgti nuo sunkių prisiminimų ir viską formuluojantiems racionaliai, kitaip tariant, besislapstantiems nuo atminties. Bet šiuo atveju kalbama apie Holokaustą. Kad ir kiek aukštų jį slepiančių pasakojimų būtų supasakota, jis vis tiek smelkiasi per grindis, sienas ir langus, jo neįmanoma negirdėti. Gal būtent todėl šiame spektaklyje taip norisi režisūrinės erdvės – kad būtų plyšių iškvėpuoti visus tuos nutylėtus, bet mintyje kiekvieną kūrinio sekundę laikomus, nors ir išgalvotus, sapnus.
Vis dėlto „La Obra“ – genialiai sukomponuota pjesė. Jai norisi skirti atskiro, lėto, asmeninio ir niekieno nediktuojamo laiko. Atskirai nuo pasakojimo atminty įsikuria Marianos Tirantte sukonstruotas pamažu besikeičiantis fasadas bei jame vykstantys nedideli gyvenimai. Fasadas veikia kaip karuselė – jo amžinas sukimasis kuria pro traukinio langą nuolat tolstančio kraštovaizdžio jausmą: viskas kiekvieną sekundę nueina ir iškart virsta prisiminimu, nėra jokio „čia ir dabar“. Iš tiesų spektaklyje tarsi nėra dabarties, visi čia užsiėmę praeities rekonstrukcija. Todėl toks svarbus atrodo spektaklio pabaigoje per fasadą lėtai slenkantis šviesos spindulys – jis vienintelis nieko neprisimena ir nieko nenori papasakoti.
Du svarbiausi „La Obra“ pasakojimų momentai – kai tai, kas buvo laikoma tiesa, ant ko, tiesą sakant, susikūrė dešimtmečiai gyvenimų, staiga sugriūva. Kai žydų kilmės Simonas virsta vokiečiu Richteriu, ir visi kaimynai, lig tol pasakoję apie jį su meile, ima prisiminti jį buvus „vis dėlto agresyvų“. O Valido Mansūro tėvas, karo metais išdavęs savo tautiečių slaptavietę ir dėl to nužudytas, staiga paaiškėja esąs nekaltas. Vadinasi, ir viskas, kas vėliau vyko su jo šeima, – bereikalinga ir beprasmiška.
Bet ar tikrai Simonas yra Richteris ir ar tikrai tėvas nekaltas? Kuri tiesa yra galutinė, paskutinė? Ar apskritai įmanomas koks nors tikras žinojimas? Labai gražu tai, į kokią painiavą mus įvelia „La Obra“, – pasaka apie mažutę Varšuvą Argentinos pampoje, kur visi „archyviniai“ vaizdai, net kadrai iš koncentracijos stovyklos, net žydų pižamos, sufabrikuoti. Štai taip staiga pagaunu save besipiktinančią, kad teatras man meluoja. Pasikartosiu: kad man meluoja teatras, t. y. vieta, kur ant sienos užrašius žodį „pampa“ visi šventai tiki, kad ten yra pampa.
Kelionę į Klaipėdą iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija
