Teatro sezonui baigiantis, maloniai nustebino Kauno valstybinis dramos teatras ir teatras „Utopia“ Menų spaustuvėje, Vilniuje, birželio 5 d. pagal bendrą projektą suvaidinę britų dramaturgės Abi Morgan kamerinę pjesę „Mažutis dinamitas“ (iš anglų kalbos vertė Aušra Simanavičiūtė). Būna spektaklių, po kurių, nepaisant kūrėjų išmonės, reikia eiti bažnyčion numaldyti sieloje sukilusią sumaištį, atsikratyti iš scenos gautos agresijos, būna priešingai - spektaklis, nors jo tema sunki ir veikėjų likimai tragiški, tik sustiprina norą gyventi ir toliau domėtis teatru, nepaisyti kasdienybės purvo, cinizmo ir socialinės nevilties... „Mažutis dinamitas“ - iš pastarųjų. Toks tad etikos ir estetikos jungties poveikis, pasakojant kiek mistišką, tragikomišką trijų jaunuolių komplikuotos draugystės istoriją.
Priminsiu, kad du šios pjesės eskizus viduriniosios kartos teatralai galėjo matyti 2002-aisiais per Audronio Liugos rengtą Naujosios dramos akciją „Britų iššūkis - lietuvių atsakas“. Tąsyk matėme du teatrinius požiūrius į pjesę: britų režisierės Vicky Featherstone ir mūsiškio Povilo Laurinkaus. Apie tai jau esu šiek tiek rašęs savaitraštyje („Iššūkiai nežiniai“, 2002 06 21, http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2904&kas=spaudai&st_id=366).
Anksčiau vaidintus eskizus palyginus su nauja režisieriaus Gintaro Varno interpretacija, aiškėja, kad dabartinis spektaklis išsiskiria estetiniu subtilumu (buities elementais naudojamasi, bet vaidinimas nebuitiškas), saikinga ironija, teminiais akcentais. P. Laurinkui susitikimas su pjese profesiniu požiūriu buvo per ankstyvas (regis, tik antrasis režisuotas darbas), o V. Featherstone interpretacija buvo nors žaismingesnė, ne taip dramatizuota kaip P. Laurinkaus, bet buitiškesnė nei G. Varno.
A. Morgan pjesė „Mažutis dinamitas“ - gana žodinga (veikėjai, narpliodami savo praeitį, pasakoja, garsiai skaito paradoksalias, absurdiškas laikraščių istorijas, besibaigiančias mirtimi), psichologiškai sudėtinga, kupina nutylėjimų, sudaryta iš trumpų scenų - manau, ne taip paprasta jauniems aktoriams, LMTA magistrantams Elzei Gudavičiūtei, Vainiui Sodeikai ir Dovydui Stončiui buvo apčiuopti vidinį vyksmą, atsakyti į klausimus, kokie jaunuolių ryšiai, charakteriai, biografijos, poelgių motyvai, minčių vingiai, jausmų labirintai... Režisieriui G. Varnui ir pedagogei Viktorijai Kuodytei, spėju, kartu su aktoriais teko aiškintis daugybę poteksčių, ką reiškia vienas ar kitas veikėjo ištartas (arba nepasakytas) žodis, pasakojamos istorijos prasmė ir tikslingumas. Pjesės remarkos mirgėte mirga nuo žodžio „tyla“, bet kas slypi po juo, koks vidinis vyksmas - profesiniai rebusai. Susitvarkyta. Spektaklis pagrįstas jautria aktorių tarpusavio pajauta, partneryste. Reikia meistrystės žaisti bendrais ir individualiais ritmais, kurti kontrastingas atmosferas, perimti vieniems iš kitų scenos nuotaikas ar jas „laužyti“...
iliustracija
G. Varnui teatre įdomios asmenybės, šiuolaikinėje rinkos visuomenėje nerandančios savo vietos, neprisitaikančios, neišgyvenančios, socialiai pažeidžiamos, bet turinčios stiprų individualų vidinį pasaulį. (Namuose, kukliame iškarpų archyvėlyje, G. Varno teatrui skirtas publikacijas laikau kartu su skirtomis Marijos Misiūnaitės kurtam teatrui. Juodu daug kuo skirtingi, bet turi vieną bendrybę - herojų kitoniškumą ir opoziciškumą savo meto visuomenės normoms.) Šiuosyk toks veikėjas - Antonis, sergantis psichikos liga disleksija, savo veiksmais kartais šokiruojantis aplinkinius. V. Sodeika, negailėdamas, nepoetizuodamas savo personažo (tai tarsi padaro pjesės tekstas), rado jam keletą charakteringų bruožų: vaikinas - judrus, kalbėdamas kiek prisimerkia, jo nepaklusnūs pirštai nenustygsta vietoje, nesusigniaužia į kumštį, keli keistai styro... Išoriniu, ligą vos parodančiu, charakteringumu aktorius naudojasi saikingai, pagrindinis dėmesys - veikėjo mąstymui, partnerių, kintančių aplinkybių vertinimams. Vaikino pasaulis gana ribotas, tad, atvykęs naujon vieton, jis godus įspūdžių. Antonis susipažįsta su maistą į namus atnešančia linksmuole Madlein - vaikino vidinis gyvenimas suaktyvėja: stipresni jutimai, emocijos. Mergina bendrauja su juo lengvai flirtuodama, tad šalia jos Antonis atsipalaiduoja, pradeda žaisti, jaučiasi labiau vertinamas... Bet bendrauti su Antoniu - išbandymas D. Stončiaus racionaliam, vadovauti visose situacijose linkusiam Lusienui ir E. Gudavičiūtės savęs ieškančiai Madlein - mielai komunikabiliai merginai, neturinčiai rimtos profesijos, besiverčiančiai atsitiktiniais sezoniniais darbais, prie nieko emociškai neprisirišusiai.
Spektaklyje vaikinų santykių istorija nėra visiškai atskleidžiama. Jų draugystės pradžia - šeštieji berniukų gyvenimo metai, kuomet į Perkarėlį-Antonį trenkia žaibas, o Baikštuolis-Luisenas tai mato... Ypatingos aplinkybės, ypatingi likimai. (Beje, pjesėje veikėjai vyresni už aktorius, veikėjams 30-35 metai; pasak autorės, vyriokai vyresni už merginą kone 15 metų, spektaklyje aktoriai - bendraamžiai. Tai keičia veikėjų santykių spalvą.) Dabar pinigus uždirbantis Lusienas dalykiškai rūpinasi Antoniu, auklėja jį dėl buities, kartais pratrūksta, kai šis nevykdo nurodymų (pavyzdžiui, rakinti namų duris). Atsakinga nuolatinė globa, kontrolė nėra vienareikšmiška - ar Lusienas ja nepiktnaudžiauja, kokios jo emocinės problemos? Galbūt savaip keisti čia visi? („Nekalbėk su manimi kaip su mažu. Baik man pataikauti. Aš nekvailas“, - maištauja vienoje scenoje Antonis.) Antonio dėmesys merginai, jų flirtas, regis, žeidžia Lusieno savigarbą. Madlein įtaria, kad jos flirtas su vaikinais nėra nepavojingas - atėjus laikui reikės rinktis, su kuriuo likti („Jūs man tarsi primenat, kad esu viena (...) Nebežinau, kur eiti“). O natūraliai susiklosto taip, kad Madlein ir Lusienas tampa pora...
iliustracija
Praeities šmėklos visada su mumis. Šiuo atveju „šmėkla“ - mergina, kurią kadaise pažinojo abu veikėjai ir kuri, regis, nusižudė jaunuolių akivaizdoje, šiems nespėjus jos sustabdyti (autorė ne vieną kartą veikėjų lūpomis žaidžia dviprasmybe: gal taip, gal - ne, gal tikrovė, gal - saviapgaulė, mistifikacija). Madlein vaikinams sužadina prisiminimus, galbūt ir kaltės jausmą dėl praeities įvykių. Nesibaigiančios trijulės naktinės linksmybės pavojingai balansuoja tarp visiško atsivėrimo ir nejaukumo. „Kas mane myli? Kas myli mane labiau?“ - pjesės klausimas / leitmotyvas. Spektaklio finale, kai Antonis, palikdamas Madlein ir Lusieną kartu, pasišalina, galima numanyti, ką jis sumanęs padaryti ir kodėl... Trijulės žaidimas jausmais užsitęsė. Vienam pasitraukus, lengviau atsikvepia likusieji.
Iš pažiūros spektaklio scenografija (autorius Gintaras Makarevičius) atrodo studijinė, mažo biudžeto: scenos kairėje - metalinė konstrukcija, atseit elektros skydinė, primenanti narvą (ja lipa, jos viduryje emociškai svarbią sceną vaidina Antonis), funkcionalus stalas, kėdė, scenos dešinėje - pakyla (lova), ir galinė (nevientisa) siena iš plokščių. Bet teatro šviesa daro stebuklus! Staiga, pasitelkus šviesos galimybes, anapus sienos sukuriamas kitas, kiek iracionalus pasaulis, iš kurio ateina ir kuriame dingsta veikėjai. O naudojant „juodo kabineto“ apšvietimą, kai it lėlių teatre šviesa išryškina atseit plaukiančio nuogą Lusieno figūros viršutinę dalį, pasiekiama teatro stebuklo magija. Šviesa taip pat gali kalbėti, pasakyti tai, ką žodžiais išreikšti nebūtina. Šįsyk pateisinama ir videomedžiaga: mirguliuojantis ežero paviršius - it herojų jausmai (ir jų praeitis), neįžvelgiami, nestabilūs, įtraukiantys... Vos girdima šiuosyk Giedriaus Puskunigio muzika - sutelktas emocionalumas, daugiau dėmesio ritmikai. Nežinau, kas kūrėjams sužadino kino asociacijų (nors pjesėje apie tai užsimenama), naudojama įdomi stilistinė, epizodus jungianti priemonė, kai epizodui pasibaigus, aktoriai, it atsukus kino juostą, greitai fiziškai kelias akimirkas grįžta atgal ir vėl kartoja tuos pačius judesius, žodžius. Taip sukuriamas keisto, sutrikdyto laiko, sutrikusio bendravimo pojūtis. Pasaulis, kuriame nebūna saugu.
