Kur, jei ne į Vilniaus „Lėlę“ eini, vedinas skaidrių lūkesčių? Tik ką įvykusi spektaklio „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ premjera - tokius lūkesčius pateisinantis teatro įvykis. Apimtimi ir Mažosios salės tūriu - tai lyg ir „mažas“ spektaklis, tačiau meno atžvilgiu - didžiulis.
Rimas Driežis subūrė darnią komandą, kuri pasinėrė į lietuvių liaudies pasakos „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ gelmes. Scenarijaus autorius ir režisierius Rimas Driežis, dailininkas Marius Jonutis, kompozitorius Faustas Latėnas, videoanimacijos autorius Algimantas Driežis ir dvi aktorės - Elvyra Piškinaitė ir Lijana Muštašvili - žiūrovų akyse kuria regimą juvelyrinį teatrą. Visi vienodai svarbūs ir reikalingi, kad šis 45 minučių stebuklas įvyktų.
Rimas Driežis, kaip kažkada Vitalijus Mazūras, subūręs aplink save unikaliausius poetus ar kompozitorius, kūrė Vilniaus kraštą garsinančius spektaklius, šiandien pakviečia į Mariaus Jonučio teatrinę puotą. Šį dailininką žino ne tik meno, bet ir verslo pasaulis. Bet teatro pasaulis jį įsileido pirmą kartą. Debiutas - labai sėkmingas. Lėlininkai po kurio laiko „Aukso obelėlę, vyno šulinėlį“ gal net galės įvardinti kaip tam tikro naujo lėlių teatro modelį, kuriame gražiai susipina beveik visos šio sudėtingo teatrinio žanro srovės.
Driežis su Jonučio pagalba pristato šiuolaikiniam teatrui žinomas technines galimybes ir tarsi savotiškame praktikų vadovėlyje pademonstruoja, kokios jungtys įmanomos lėlininkų pasaulyje, kaip darniai galima viską supinti, sukryžminti ir kokį platų asociacijų lauką jų pagalba atverti. Paradoksalu, bet šiame režisūriniame sumanyme, smulkmeniškoje, juvelyrinėje dėlionėje Driežis tampa nematomu - tampa tikru driežiuku, išlendančiu tik retsykiais ir vėl pasislepiančiu.
Visi spektaklio vartai atveria Mariaus Jonučio fantaziją. Jis nupiešė viską: dangų ir žemę, judamas ir nejudamas dekoracijas, vaizdo projekcijas ir, svarbiausia, pačią aktorę - Elvyrą Piškinaitę (antroji, Lijana Muštašvili lieka nematoma). Piškinaitės kostiumas - tai gyva pasaka. Ji tokia graži, kad matai visą žemę su nepakartojamu jos grožiu. Net švytintis aktorės veidas, rodos, įpaišytas į visą šį jonutišką pavidalą.
Nežinia, kas kam ir ką užsakė, bet regime tikrą vaizdinių kaleidoskopą. Iš pradžių vaizdu ant lentos pristatomos dvi pasakos, kurios negali būti papasakotos, nes nesutampa su laiminga pabaiga, kurią aktorė Elvyra Piškinaitė iš pat pradžių atskleidė vaikams. Bet vėliau atrandami tikrieji pasakos herojai - Našlaitėlė ir Karalius. Režisieriaus burtų lazdele vedina aktorė vieną po kitos skleidžia dailininko paslaptis: ratu sukasi gyvenimas, pasirodo Pamotė su triake ir vienaake dukterimis. Pamačius tokią pamotę ar vieną iš dukterų, tampa aišku, ko gali tikėtis. Plastiniai simboliai suteikia pasakai ne tik žaismės, bet ir loginės dinamikos. Pats veiksmas neužsitęsia, be to, režisieriaus saiko jausmas šį pasakišką nuotykį paverčia gaiviu meniniu atokvėpiu.
„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ dramaturgiškai vystosi visiems kūrėjams drauge kuriant judėjimo iliuziją. Šiam procesui galima priskirti ir aktorės aktyvią reakciją, ir šmaikščius atsakymus į drąsesnių vaikučių replikas. Kai kurie net drįsta užklausti: „O kas tu tokia esi?“ Judama vizualiai ir psichologiškai. Tai - ne abstrakti pasaka. Su skaidria šypsena ir giedru veidu artėjama link finalo, kada visi - ir suaugę, ir vaikai - ištaria: „Aš tave myliu“. Tai gražios pasakos pabaiga, kuri atveria širdis gyvenimo pasakai.
Kintančių iliustracijų ar vaizdo modelių rodymas, lėtinant ar greitinant jų tempą, leidžia tiek Jonučiui, tiek Driežiui pademonstruoti aukšto lygio profesionalumą. Dailininko ir režisieriaus vaizdų kūrimo būdai žiūrovų akyse tarytum tampa XIX amžiaus pradžioje išpopuliarėjusiais optiniais žaislais - taumatropais (diskas arba kortelė, ant kurios abiejų pusių nupiešta po atskirą paveikslėlį). Ornamentų gausa ir jų spalvinės aktyvios jungtys veikia taip pat kaip taumatropai: stebuklingai kurdami vientisą vaizdų seką.
Videoanimacijos autorius Algimantas Driežis naudoja Disney´aus studijos rotoskopinės animacijos principą, kada videokameros ir nupiešto vaizdo junginys sukuria ypatingai tikrovišką judesį: ratu atjojantis Karalius vaikams net kvapą užgniaužia.
Piešti ir skulptūriškai išdrožti paveikslėliai, net mechaniškai jų nesukant, kuria judesio iliuziją. Jonutis teatre atrodo kaip mazūriško pasaulio tęsėjas, ilgai lauktas ir sulauktas. Čia viskas jonutiška ir šimtą kartų atpažįstama. Svarbu, kad tai gyvena teatre, kurį vienu metu gali pajusti ne viena širdis.
Vaizdų ir lietuvių liaudies pasakos išminties prisodrintą spektaklį lydi Fausto Latėno muzika. Jos daug, ji labai įvairi, bet - vientisa ir įtaigi.
Aktorė Elvyra Piškinaitė pasaką seka sklandžiai ir šiltai. Viskas sukasi, juda - ir tai susiję su aktorės buvimo šioje erdvėje organika.
Nenustebčiau, jei Vilniaus teatras „Lėlė“ išleistų Mariaus Jonučio mirioramines kortas - jos galėtų tapti savotišku XXI amžiaus vaikiško teatro simboliu ir puošmena, nutapyta teatro poezija.
Aktyvūs vaizdiniai nenutolsta nuo pasakos siužeto. Tai svarbu, nes lietuvių teatre asociatyvus menininkų mąstymas dažnai virsta neapčiuopiamomis abstrakcijomis. O šiame spektaklyje nuolat gali justi racionalų pradą, tuo labiau, kad jis būdingas ir klasikinei pasakai. Šio spektaklio kūrėjai, eidami „atgal“, nuėjo labai toli: atvėrė ir didžiules teatro galimybes, ir savo pačių fantazijos grožį.
Apie meilę kalbėti šiais laikais - lyg ir banalu. „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ -spektaklis vaikams, bet per juos surandamas kelias ir į suaugusiųjų širdis. Nedeklaruojant, nemoralizuojant suaugusiam žiūrovui pasakyta: verta grįžti į pirmapradžius jausmų atsivėrimus, į fantazijos pasaulį.
