Ir vėl svarbiausia - vaizdas. Šį kartą tai pavienės planetos. Gražu. Šviečia žvaigždės galinės sienos projekcijoje. Toks atskiras kosminis pasaulis, kuris, gabių dailininkų (Antanas Dubra ir Vladas Suncovas) ir vaizdo projekcijų autorių (Martynas Aužbikavičius, Aušrys Liaudanskas ir Eglė Žalnerauskaitė) dėka, netampa kiču. Atrodo, kad šiuo pastatymu visi išlošė. Režisierius Šarūnas Datenis pirmą kartą pastatė spektaklį Didžiojoje scenoje, o Šiaulių dramos teatras, kartu su naujuoju meno vadovu Paulium Ignatavičium jį pasikvietęs, dabar turi gana šiuolaikišką spektaklį vaikams, kuriame, kaip ką tik minėjau, gražu. Vilniaus „Lėlei“ taip pat gerai, nes jų režisierius įgavo dar daugiau kūrybinės patirties ir pagaliau prisilietė prie minėtosios Didžiosios scenos džiaugsmų ir sunkumų.
Aišku, kad pasirinktas kūrinys - Antoine'o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ - nelengvas veikalas. Ne vien tuo, kad jis ne taip jau lengvai pritaikomas teatro scenai, bet ir todėl, kad iš didelės skaitytojų meilės yra gerokai nuvalkiotas. Tačiau atrodo, kad režisieriui Šarūnui Dateniui pasitikėjimo savimi netrūksta. Ir nors ne kartą jam teko nusvilti nagus bežaidžiant su ne teatrine literatūra, jis ir naujuoju savo spektakliu mėgina laimę bei pats, savarankiškai dėlioja nelengvo ir, negana to, įvairiausių tiek kino, tiek teatro pastatymų svorį paskui save tempiančio kūrinio scenarijų.
Kuo gi labiausiai šis naujasis princas, atliekamas aktoriaus Aido Matučio, iš ankstesniųjų išsiskiria? Ogi tuo, kad jis nėra mažas, neturi auksinės spalvos plaukų ir netgi nėra apsivyniojęs aplink kaklą vėjyje plevėsuojančio šalikėlio. Ir dar tuo, kad jame nėra ničnieko, kas šiuos tradicinius Mažojo princo bruožus pakeistų. Jis tiesiog skandalingai joks - paprastas, pilkai apsirengęs dėdė, nepasižymintis jokiomis įsimintinomis savybėmis ar bent kiek įdomesniu būdu. Taip nuo pat pradžių sugriaunama knygos autoriaus išryškinta atskirtis tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulio bei panaikinamos iš to iškylančios filosofinės problemos. Čia viskas priklauso žemiškai, dalykiškai suaugusiųjų sferai. Iš jos kilęs ir antrasis, panašiai nuobodus herojus - pasakotojas, pilotas, Mažojo princo draugas (Dalius Jančiauskas); jį mes ne tik matome prieš akis, bet kartais ir girdime užkadrinį, kitokį jo balsą. Čia tai, kas nematoma akimis ar tiesiog tai, ko negirdi Mažasis princas, pasigirsta vyrišku balsu iš aukštybių ir suteikia sceniniam vyksmui tam tikrus rėmus, o šie gelbsti, kai režisierius literatūrą bando paversti veiksmu.
Kiek daugiau gyvybės atsiranda, prasidėjus Mažojo princo kelionei. Planetų ir jų gyventojų keitimasis ir yra pagrindinis šio spektaklio variklis. Ir tam kuo puikiausiai pasitarnauja scenoje susigrūdę burbulai: tereikia žengti žingsnį nuo vienos konstrukcijos prie kitos ir akimirksniu pasikeis visas pasaulis ar bent jau pakis to pasaulio gyventojas ir jo reikalai. Taip susitinkame su karaliumi, garbėtroška, girtuokliu, žibintininku, - iš kurių suprantame, kad Dalius Jančiauskas, nykusis pilotas, yra puikus charakterinis aktorius. Jis visus savo herojus apdovanoja ryškiais, komiškais atspalviais, kuriuos tiksliais, šiandieną atliepiančiais štrichais paryškina ir spektaklio dailininkai. Tik tai jau nebėra nekaltai vaikiška gyvenimo išmintis, nuostabos kupinas žvilgsnis į apkerpėjusį pasaulį. Kai princo įvaizdis toks menkutis, vargu ar įmanoma stebėti šiuos vaizdus jo akimis.
Už moteriškąją spektaklio liniją, kuriai atstovauja Rožė, Lapė ir Gyvatė, atsakinga aktorė Monika Šaltytė. Visos jos vaidinamos damos - skirtingos, tačiau ganėtinai vienspalvės. Rožei ir Gyvatei svarbu išdidumas, charakteris, gracija. Pirmoji skirta tam, kad Mažasis princas iškeliautų ir įvyktų spektaklis, o antroji, kad padėtų jam grįžti ir ši istorija pasibaigtų. Tuo tarpu Lapė neturi tokių aiškių funkcijų. Ji skirta malonumui, draugystei ir tam tikrajam, niekur nebeskubančiam laikui. Veikiausiai todėl ji prisijungia prie princo bei piloto ir nuvilia, pasirodo ganėtinai atsaini ir nyki, pernelyg žemiška ir abejinga, tad jos išmintis, kaip ir likusių pagrindinių herojų, o tuo pačiu ir „Mažojo princo“ autoriaus, lieka beiveik neišgirsta.
Keičiasi teatrų pastatai, komandos, scenų dydžiai, o režisierius Šarūnas Datenis, rodos, per šią savo kelionę lieka vis toks pat. Pagrindiniai kūrinių herojai jo spektakliuose tampa bespalviais, o temos - tuščios. „Matykite viską akimis“, savo vizualiaisiais darbais sako jis, „o tai, kas nematoma, nesvarbu“. Ir nors atrodytų, kad šalia tokio režisieriaus puikiai gali klestėti dailininkai, tačiau net ir tai nepasitvirtina, kadangi scenografija atgyja tik tada, kai Kažkas ten pradeda gyventi savo tikrą gyvenimą.
