Vasaros pradžioje Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ buvo parodytas estų teatro NO99 spektaklis „Purvas“ (autoriai Ene-Liis Semper ir Tiit Ojasoo). Tuo metu rašyti apie šį spektaklį nelabai norėjosi. Jo tamsa ir fragmentiški ir vis radikalesne forma pasikartojantys motyvai nepadarė tokio stipraus poveikio, kad būtų prireikę išsisakyti. Iš kitos pusės, pasirinkta materija - spektaklyje aktoriai visą laiką murkdosi visą scenos aikštelę dengiančiame purve - veikė kur kas stipriau už veiksmą ir garsą. Apsunkę purvini kūnai jaudino labiau už finalinę dramblių imitaciją, sakančią, kad šie gyvūnai kur kas geriau nei žmonės supranta, kas yra bendruomenė. Nors būtent žmones laikome socialiniais padarais.
Tačiau po lapkričio 25 ir 26 d. Šiauliuose įvykusios „Dumblo“ premjeros (pagal Maria Irene Forner pjesę, režisieriai Aaron Kahn ir Goda Palekaitė) mintys vis grįžta prie estiško „Purvo“. Ir ne tik dėl pavadinimais nurodomos panašios klampinančios, nemalonios materijos. Svarbiausias abu spektaklius siejantis aspektas - žmonių murkdymasis kažkame šlykštaus perkeltine prasme. Ar tai būtų žavūs ir žiaurūs kostiumuoti „Purvo“ vyrukai, ar neraštinga „Dumblo“ trijulė - visi jie įsitaisę savo dumblynuose ir nesugeba pasinaudoti aplink esančiais išėjimais. O jei ir pamėgina - greitai yra grąžinami ten, kur buvo.
Abu spektakliai artimi ir tuo, kad nė viename nėra pozityvesnės išeities galimybės. Viskas prasideda neutraliai arba blogai ir baigiasi dar blogiau. „Purve“ po ilgų grumtynių, lenktynių, keistų ritualų iš pradžių visai padoriai atrodę žmonės netenka viso savo žmogiškumo. O „Dumblas“ baigiasi mirtimi. Ir ne tik tiesiogine vieno personažo mirtimi, bet ir prarasta viltimi tą dumblą, kuriame visi trys gyveno, įveikti.
Mae ir Loidas - jos tėvo sprendimu suvesti gyventi kartu, būti draugais, vienatvės partneriais. Monikos Šaltytės ir Aido Matučio vaidinami, jie nuo pat pradžių atrodo nemalonūs. Scenoje - jokio žavesio, tik liga, skurdas, įtampa ir viltis, kad kažkas gali pasikeisti, nes Mae daug dirba ir mokosi. Ji jau suaugusi, bet tik dabar lanko mokyklą, kad pramoktų skaityti ir skaičiuoti. O Loidas net ir to nedaro. Tad ji susižavi vyresniu ir kur kas labiau išsilavinusiu Henriu (aktorius Antanas Venckus). Jis skaityti moka, tačiau ne itin gerai, o tarptautiniai žodžiai jam menkai tepažįstami. Tiesa, šis žavus vyrukas vis dėlto žino, kad žodynai egzistuoja, ir kad juose galima rasti paaiškinimus tų visų nesuprantamų žodžių.
Visas pjesės siužetas ir yra šių trijų veikėjų santykių vystymasis. Spektaklyje, pjesę nežymiai pakeitus, parodomi visi pagrindiniai dramaturgės išrašyti įvykiai, santykių pasikeitimai. Tačiau atsisakoma paklusti jos remarkose surašytiems komentarams. Tad vietoj išrašytų aiškiai vienas kitą keičiančių įvykių scenoje - vientisas, visus fizinės ir dvasinės kaitos momentus niveliuojantis veiksmas, o pasiūlyta ganėtinai reali namų erdvė keičiama kiek abstraktesne, koridorių primenančia scenos aikštele. Spektaklio vieta ir erdvė bei joje įrengta Godos Palekaitės scenografija „Dumble“ apskritai atrodo bene geriausiai įgyvendintas kūrybinis sprendimas. Valstybinio Šiaulių dramos teatro remonto metu spektaklio kūrėjai atsidūrė apleistoje Dubijos mokykloje. Prieš „Dumblą“ leidę žiūrovams pasivaikščioti jos patalpomis, kūrėjai visus pasikvietė į viršutiniame mokyklos aukšte įrengtą salę. Joje visos nuorodos į mokyklą jau paslėptos, išnaikintos, tik likęs parketas yra Mae ir Loido namų grindys. Ilga netaisyklingos formos vaidybos aikštelė, iš abiejų pusių apsėsta žiūrovų (su virš galvų kabančiais šildytuvais - būtinais nebenaudojamoms patalpoms sušildyti), nuklijuota tapetų skiautėmis ir laikraščiais, su šen bei ten kyšančiais vamzdžiais, atgyja ne tada, kai susirenka žiūrovai ir aktoriai pradeda veikti, o tada, kai įsižiebus šviesoms (Julius Kuršys) keičiasi atmosfera ir pasigirsta gyvai spektaklio metu Gintauto Gascevičiaus kuriami garsai.
Garsų, kaip ir pagrindinės spektaklio temos šaltinis - apleista mokykla. Gintautas Gascevičius už koridoriaus sienų groja tuo, ką rado pačioje mokykloje. O žiūrovai, stebėdami neraštingos trijulės santykių peripetijas, gali mintyse „atgroti“ liūdesį dėl apleistos mokyklos, dėl skurstančios kalbos, emocinio neraštingumo ir dėl to, kad nuolat mus supantis dumblas galingai traukia žmones tolyn nuo visų gyvenimo galimybių. Pavartojau kiek žeminantį „atgroti“, nes nuoširdžiai įsijausti į spektakliu ryškinamos problematikos apmąstymą nebuvo lengva. Visų pirma todėl, kad pagailo mokyklos erdvės, negaunančios spektaklyje atlikti jokio vaidmens. Scenos aikštelė įrengta taip, kad galėtų būti perkelta bet kur - į kitą mokyklą, teatro sceną ar kurio nors regiono kultūros namus. Tad visas mokyklos pasirodymas vyksta tik kol ateiname iki spektaklio, bet ne pačiame teatro kūrinyje.
Dar labiau gaila, kad nesuteikus progos pačiai mokyklos erdvei, scenoje rodosi trys aktoriai, kurių mėginimai jungti psichologinę ir fizinę vaidybą beveik viso spektaklio metu yra daugiau ar mažiau neįtikinantys. Būtent vaidinimo būdas „Dumble“ kelia daugiausiai sumaišties. Spektaklis tarsi bando būti buitiškas ir brutaliai realus, bet vis slysteli ir aktorių fiziniais veiksmais pradeda rodyti, prikišamai aiškinti santykius ir situacijas, taip nutoldamas nuo realizmo. Daugiausiai tokio rodymo yra Mae ir Henrio scenose, kurios kartais pavirsta beveik minimalistiniais šokio numeriais, iliustruojančiais jų santykius. Daug judesio buvo ir „Purve“ (choreografas Jüri Nael), tačiau jis spektaklyje beveik be teksto ir visiškai be siužeto linijos buvo pagrindinė aktorių išraiškos priemonė. „Dumble“, kai esi taip arti aktorių, kad pastebėti galima kiekvieną jų krustelėjimą, norėjosi kur kas tikslesnės išraiškos, santykius atskleidžiant kalbėjimo, judėjimo, laikysenos pasikeitimais, o ne lakstymais skersai vaidybos aikštelės ir mojavimais rankomis bei kojomis. Pati spektaklio erdvė prašyte prašėsi ne teatrinės, o kino vaidybos.
Tad visai nenuostabu, kad daugiausiai buitinių ir mažiausiai išgalvotų, estetizuotų veiksmų turėjusi atlikti Monika Šaltytė spektaklyje išsiskyrė iš scenoje veikusios trijulės. Ne tik todėl, kad jos Mae yra pagrindinė pjesės veikėja, ne tik todėl, kad ji yra simboliškai svarbi kaip būtina auka. Bet pirmiausia todėl, kad lygindama ar skalbdama ji neturėjo be reikalo slankioti išilgai vaidybos aikštelės ar atlikti kitų sugalvotų veiksmų. Su jos paprastu buvimu žiūrovai susidūrė dar prieš spektaklį, iš Monikos Šaltytės rankų gaudami arbatos puodelius, kad apleistos mokyklos patalpų tyrinėjimas neatšaldytų ne tik kūnų, bet ir pasiryžimo čia praleisti beveik dvi valandas.
„Purve“ stipriausiai veikė materija. Šilta ir prikvėpuota Žvejų rūmų scena, purvas, apstatytas sienomis, bet vis tiek randantis būdų išsprūsti žiūrovų link , ir žmogiškumą praradę aktorių kūnai. Ten būti nesinorėjo, bet tai, regis, ir buvo pageidautinas poveikis. „Dumble“ taip pat stipriausia pasirodė materija. Godos Palekaitės scenografija, apleista mokykla bei iš joje surinktų daiktų gimstanti muzika. Koridorių primenanti erdvė ir scenoje beveik nepasirodantys du svarbiausi jo veikėjai - mokykla ir garsas bei jo kūrimui naudojamos priemonės, - visa tai papasakojo kur kas skaudesnę apleistumo, nereikalingumo, išsigimusios švietimo sistemos ir visapusiško neraštingumo istoriją. Materija buvo stipresnė už pasakojimą. Instaliacija - už teatrą.
