Gegužės 5 d. į Vilniaus miestelį atvažiavo Klaipėdos miestelio teatras ir atvežė XX a. pradžios JAV miestelio istoriją, kuri taip ir vadinasi: „Mūsų miestelis“. Šio spektaklio tarpinė stotelė - dar vienas miestelis - Kaunas, mielai savo globon priėmęs Klaipėdos jaunimo teatrą. Šių metų sausio 4 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvykusi Thorntono Wilderio „Mūsų miestelio“ premjera tapo dviejų teatrų įvykiu.
Įbristi į tą pačią upę neįmanoma, tačiau tame pačiame teatre vėl statyti 1982 m. Gyčio Padegimo režisuotą ir 19 metų vaidintą to paties autoriaus tą patį kūrinį ne tik rizikinga, bet ir prasminga. Tuos, kurie senus laikus mena maironiško romantizmo veikiami, neišvengiamai kankins nostalgija ne tik tuomečio Kauno valstybinio dramos teatro spektakliui, bet ir savo išgyventiems jausmams, o tiksliau - savo jaunystei. Tie, kurie ateis į naują Wilderio pastatymą be išankstinių nuostatų, taip pat patirs mažą teatrinį stebuklą, nes santykinai mišri komanda sugebėjo ne tik įminti pagrindines šios nuostabios pjesės mįsles, bet ir sukurti tai, ko šiandien teatrui labiausiai trūksta, - tikrumą. Drąsu šiandien nekurti teatrališko teatro. Drąsu nenaudoti sudėtingų priemonių, drąsu miestelio istoriją suvaidinti tarp dviejų stalų ir kėdžių.
Jaunasis režisierius Darius Rabašauskas turėjo pagrindinį kozirį - Valentiną Masalskį, kuris Lietuvai svarbus lygiai taip pat, kaip ir Pulitzerio premija apdovanotas amerikietis Wilderis. Šiandien kostiumų dailininkai gali būti ramūs, nes Masalskiui net drabužių kurti nereikia. Jo gyvenimiškas kostiumas jau kelintame spektaklyje naudojamas kaip kokybės simbolis. Ir niekam nė motais, kad tai tas pats švarkas su tokiomis pat kišenėmis ir tokiomis pat sagomis. Svarbu, kad scenoje dar kartą gali pasilabinti su šiuo aktoriumi, kuriam galų gale būtent toks kostiumas suteikia galimybę būti dokumentiškai tiksliam, o kartu savo vaidybos metafizika apskritai išsinerti iš kostiumo kaip iš tam tikro kevalo ir likti laisvu kūrėju mūsų akivaizdoje.
Dar 1985 m. suvaidinęs „Pamišėlio užrašus“ (rež. G. Padegimas), jis savo Popryščinui „padovanojo“ seną tėvo lietpaltį. Ką reiškia šiam scenos meistrui kostiumas, Masalskis taikliai nusakė prieš gerą dešimtmetį: „Kai man sako: tu gerai vaidini, aš iškart sakau: čia ne aš vaidinu, vaidina mano proseneliai, tėvai. Tėvas Anicetas, amžiną atilsį. Su jo lietpalčiu, vaidindamas „Pamišėlio užrašuose“, apkeliavau visą pasaulį - iki Niujorko. Aš galėjau apsivilkti ką nors kita. Bet ne, man buvo svarbu jo rūbas. Jis mane išmokė, kas yra arkliai, kas yra Dubysa. Kaip mylėti arklius. Nuvažiavau į Niujorką, prieš spektaklį glostau lietpaltį ir sakau: va, matai, Anicetai, ir tu su manimi. Jeigu tu supranti, kad esi ta saga, gerai įsiklausai į tai, ką tau davė, kas į tave yra prikrauta, tai gal ir gali pradėti kažką.“ (Užrašė D. Š.)
„Didvyrių aikštėje“ (2015) Roberto Šusterio paltas taip pat buvo masalskiškas. „Mūsų miestelyje“ yra švarkas, kuris „atkeliavo“ iš „Nuolankiosios“ laikų (2002). Truputį keitėsi spalva, sukirpimas, bet esmė - Masalskiui „prilipęs“ drabužis. Miltų to švarko kišenėse spektaklyje „Autonomija“ (2018) nešiotis nereikia, šiandien visi Lietuvos teatrai pasiruošę pasiūti po tokį švarką, kad tik šis teatro mohikanas pas juos vaidintų. „Autonomijoje“ Valentinas vaidina Valentiną, kaip ir anksčiau Árpádo Schillingo sukurtame „Didžiame blogyje“ (2015), „Mūsų miestelyje“ jis taip pat vaidina sau artimą žmogų - Režisierių. Pastaruoju metu smarkiai išnaudotas pasaulinių režisierių Masalskis su pasimėgavimu grįžo į tikruosius savo sielos namus: „Mūsų miestelyje“ jis trapus, jautrus, netgi savaip tylus. Mes įpratę girdėti šiek tiek pakeltą jo balsą, groteskiškas intonacijas... O Masalskiui svarbu būti tokiam, koks jis gyvena spektaklyje „Mūsų miestelis“.
Scenoje uždangos nėra, tuščią erdvę pamažu užpildo miestelio gyventojai, dvi kaimynų šeimos susineša savo kuklų inventorių - po stalą, kėdes (scenografė Laura Luišaitytė). Misis Gibs ir misis Veb užtiesia staltieses, sudėlioja tik forma ir spalva besiskiriančius indus... Viskas kaip danguje, taip ir žemėje. Beje, nors abi šeimininkės ir stengiasi tvarkingai padengti stalus pusryčiams, viena staltiesė lieka gan kreivai užtiesta, kita - su užsilenkusiu kampu. Krystianas Lupa sustabdytų spektaklį, pamatęs tokį neatidumą detalei. Ir jis būtų teisus, nes ir šiuokart už manęs sėdinti moteris pusę veiksmo bambėjo, kodėl taip kreivai užtiesta staltiesė. Didelė scena detales išdidina it mikroskopas. Tačiau, nepaisant pernelyg supaprastintų vietos aplinkybių, didysis spektaklio smagratis buvo įsuktas gana sėkmingai.
Spektaklyje vaidinantis Režisierius Masalskis, atėjęs į avansceną, trumpai pristato nedidelį tipinį JAV miestelį ir jo gyventojus. Tekstą jis sako intonuodamas taip, tarsi kalbėtų apie savo vaikystės Ariogalą. Gali justi aktoriaus meilę ir masalskiškai užslėptą šelmišką šypsenėlę. Jam svarbu išreikšti ne asmeninę patirtį, bet atvirą meilę tiems žmonėms, su kuriais lemta kartu gyventi ir kurti. Masalskio meilė artimui regima, ji išskirtinė. Supranti, dėl ko Masalskis visą gyvenimą teatre.
Masalskis - lyg iškalbingas teatro filosofas, primenantis Thomo Bernhardo „Senųjų meistrų“ Rėgerį, personažą, kuris bėgdamas nuo išorinio pasaulio ir ieškodamas ramios vietos mąstyti jau daugiau kaip 30 metų kas antrą dieną eina į muziejų žiūrėti Tintoretto paveikslo. Tik šiuo atveju Masalskis jau penkta dešimtis eina ne į muziejų, o į teatrą. Jis nesistengia scenoje kovoti su žmonių ribotumu ir bukumu, jam užtenka atviro žvilgsnio, gyvų akių, atskleidžiančių tokias pat dvejones kaip ir visų mirtingųjų. Trijų dalių spektaklį Režisierius skiria tiems, kurie skuba gyventi, ragina juos sustoti ir pamatyti savo artimuosius gyvenimo laiko saloje.
Masalskiui teatras ir yra namai. Kaip fantomas, užkariavęs Klaipėdos miestelį, jis nepamiršta savo partnerių ir iš anksčiau kurtų spektaklių. Ištikima jo kūrinių palydovė yra Diana Anevičiūtė, vienas naujausių atradimų - Vitalija Mockevičiūtė. Abi aktorės spektaklyje - raiškios, girdimos, matomos. Gal taip atsitiko ir dėl to, kad jos vaidino savo namuose - Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Valerijus Jevsejevas ir Rimantas Pelakauskas taip pat nesunkiai įvaldė erdvę, kurioje ir mintis skleidėsi prasmingai. Jauniesiems aktoriams kartais pritrūkdavo elementaraus balso valdymo, raiškesnės dikcijos. Susidarė įspūdis, kad kai kuriems jų vaidinti svarbiau nei sceniškai mąstyti. Ši pjesė neskubri, visomis prasmėmis lėta. Ji nereikalauja kančios perkreiptų veidų. Wilderio „Mūsų miestelis“ spinduliuoja grožiu iš vidaus. Toks laisvas ir raiškus pasirodė Simonas Lunevičius ir, aišku, didelį krūvį Klaipėdos jaunimo teatre vežantis Donatas Stakėnas. Objektyviai įvertinti atvežtinį spektaklį sunku, juo labiau kad tuo pat metu Mažojoje scenoje vaidinamo spektaklio garsas trukdė jo tolygumui.
Kaip ir Masalskis, spektakliuose nelieka nepastebėta ir kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė. Šiame spektaklyje muzika skamba minimalistiškai, jos yra tik tiek, kiek ji gali integruotis į spektaklio audinį. Tačiau jai tenka išskirtinis dėmesys - kaip nematomam personažui. „Mūsų miestelyje“ giedamos giesmės, aktoriai gyvai groja ir dainuoja, visų balsai išlavinti. Apskritai galima pastebėti, kad šiandien Klaipėdos jaunimo teatras - vienas muzikaliausių teatrų Lietuvoje. O tai, kad gera muzika spektaklyje pateikiama su didžiule pagarba - taip pat Masalskio mokykla.
Masalskį kadaise pamokė tas pats Thomas Bernhardas, „Įpročio jėgoje“ leidęs tik finale realiai išgirsti Franzo Schuberto „Forellen“. Dermės ieškojimas - nuolatinė Masalskio teatro būsena. Ir nesvarbu, kas padeda kurti šį teatrą, jo bruožai visada atpažįstami.
Kadaise skambant Schubertui atrodė, kad veiksmas mus perkėlė į filharmoniją, o pasigirdus „Mūsų miestelio“ aktorių chorui, kuriam profesionaliai akompanuoja aktorė Rugilė Latvėnaitė, nesunkiai buvo galima įsivaizduoti, jog esi bažnyčioje. Vilniuje spektaklis vaidintas Motinos dienos išvakarėse, todėl visas jausminis fonas buvo dar jautresnis. Žmonės salėje verkė, nes girdėjo ne ilgai repetuotą, išjaustą gražių žmonių spektaklį, o raginimą susimąstyti apie amžinus dalykus, apie tai, dėl ko ir apie ką rašė dramaturgas: „Yra dalykų, kuriuos visi žinom, bet nedažnai pagalvojam apie juos. Visi žinom, kad yra kažkas amžina. Ir tai ne namai, ir ne vardai, ir ne žemė, ir net ne žvaigždės... Kiekvienas širdies gilumoje žino, kad yra kažkas amžina, ir tas kai kas susijęs su žmogumi. Visi didieji žmonės, kada nors gyvenę, jau penki tūkstančiai metų mums tą tvirtina, ir vis dėlto net keista, kaip žmonės tą nuolat užmiršta. Kiekvieno žmogaus giliausioje gelmėje yra kažkas amžina.“
Visi aktoriai - ir anksčiau išvardinti, ir kiti: Asta Zacharovaitė, Artūras Lepiochinas, Gytis Lemkys, Donatas Želvys, Vaiva Kvedaravičiūtė, Paulius Kavoliūnas, Ieva Pakštytė, Marija Žemaitytė, Laima Akstinaitė, Gediminas Povilavičius, Kristupas Biržietis, Paulius Pinigis - spektaklyje priminė, kad būtina pamilti paprastus dalykus. Nors kai kurios scenos ir šlubavo, įvyko mažas stebuklas - spektakliu pasruvo gyvenimo laikas. Tai prasmingas šio „Mūsų miestelio“ ateities ženklas.
