Kauniečiai negalėjo nepastebėti mieste iškabinėtų plakatų, kviečiančių į Kauno valstybinio dramos teatro premjerą „Markizė de Sad“. Šalta pilkuma plakatuose šviečiantis nuogas moters torsas, papuoštas metalinių žiedų ir siūlų ornamentu, primenančiu korseto detalę, - tokia reklama nelieka nepastebėta, o vaizduotė iš tiesų pradeda kurti savas būsimo spektaklio interpretacijas.
Spalvingas kontekstas
Kad bus aštru, gal net nepatogu, vaizduotė neabejoja. Jauno režisieriaus Artūro Areimos spektaklis „Markizė de Sad“ pastatytas pagal to paties pavadinimo japonų rašytojo Yukio Mishimos romaną.
Romano centre - Markizė de Sad, skandalingojo XVIII a. filosofo, rašytojo Markizo de Sado (kurio vardas ir nukrypimai padiktavo sadizmo sąvokos atsiradimą) žmona.
Kaip teigiama, rašytoją domino, kodėl Markizė apsisprendė palikti vyrą vos jam grįžus iš kalėjimo, nors visą laiką ištikimai jo laukė. Moralės, amoralumo, dorovės, laisvės, savojo „Aš“ paieškos - tokios temos turėtų suskambėti spektaklyje. Ne mažiau ekscentriška asmenybė - ir pats rašytojas, gyvenimą baigęs šokiruojama savižudybe tūkstantinės minios akivaizdoje.
Štai tokiais kontekstais perpildyta žmogiškoji vaizduotė keliauja į naująją premjerą.
Scena dvelkia harmonija
Savo idėjoms perteikti režisierius A.Areima pasirenka gana minimalistišką scenografiją (režisierius pats ją ir kūrė).
Scenoje pastatytas vaizdo projekcijoms skirtas ekranas (vaizdo projekcijoms spektaklyje skiriamas nemažas dėmesys, tačiau jos labiau iliustratyvios).
Kairėje ir dešinėje stovi baltų durų, virstančių giljotinomis, imitacijos. Scenos viduryje - aikštelėje pora kailiais aptrauktų kėdžių. Priešais žiūrovus sustatyti mikrofonai. Taigi žmogiškųjų kaukių šou vieta paruošta.
Scenografija itin simetriška, tarsi savotiška harmoninga aplinka, atspindinti idealą, harmonijos siekimą. Vykstant spektakliui ji užpildoma visiškai neharmoningomis ir netgi, atvirkščiai, balansuojančiomis ant ribos asmenybėmis.
Ryškių personažų ratas
Spektaklio pradžia pažymėta ryškių, teatralizuotų personažų pasirodymu. Demoniškosios, aštrių įspūdžių trokštančios, moralės normas pažeidinėjančios kurtizanės grafienės de sen Fon (akt. Daiva Stubraitė).
Ryški, ugninga D.Stubraitės grafienė de sen Fon - pirmapradžiu blogiu alsuojanti būtybė. Tarsi būtų apibendrintas blogio personažas (net ir veikėjos drabužiai niveliuoja jos lytį, ji neatspindi nei vyro, nei moters tapatybės), besižavintis markizo de Sado nedorybėmis ir jo maištinga filosofija.
Kaip kontrastas jai - baronienė de Simian (akt. Audronė Paškonytė). Iš pažiūros dievobaiminga, atstovaujanti moralės normas, jų besilaikanti ir neperžengianti, tačiau slapta norinti girdėti apie visus amoralius dalykus, kurie vyksta aplinkui.
Aktorės kuria ryškius, tipizuotus personažus. Renė de Sad sesuo Ana (akt. Inga Mikutavičiūtė) - įnoringa lėlė. Baltais barbiškais plaukais ir ryškiai raudonomis lūpomis. Nesibodinti savo gašlumo ir galinti sekti markizės de sen Fon pėdomis.
Nuosekliai ir įtaigiai savo personažą kuria Jūratė Onaitytė - jos ponia de Montrėj, Renė de Sad motina, atstovauja visuomenės normoms ir pažiūroms. Ji taip pat su kauke - tam, kad jos užmojai dukros atžvilgiu būtų pasiekti, pati laužo taisykles, skleidžia paskalas, šmeižia, išduoda.
Centre - markizės virsmas
Renė de Sad (akt. Indrė Patkauskaitė) - kaip kontrastas ryškioms, kaukėtoms, šaižiabalsėms asmenybėms, besisukančiomis apie ją. Spektaklyje jos personažas patiria virsmą.
Iš pradžių ji gležna ir nekalta mergina, vienintelė be kaukės, todėl stipriai išsiskiria personažų fone. Ji kaip vaikas beria ir renka raudonus kraujo rutuliukus/ašaras, pasakodama savo atsidavimo ir meilės de Sadui istoriją. Kurlink eina Renė de Sad? Antrame veiksme ji jau pati rankose varto nedidelę teatrinę kaukę.
Nors spektaklio pradžia pažymėta ryškiu teatralizuotų personažų pasirodymu, veiksmas įgauna dinamikos tuomet, kai scenoje ant medinio arkliuko (nekaltos vaikystės simbolio) pasirodo Renė de Sad.
Atrodo, atsirado kažkas tikresnio už nesaikingą dirbtinumą. Scenos erdvėje egzistuoja ir markizas de Sadas - dažniausiai su skruzdėdos kauke, tarsi siekiant priskirti šį asmenį gyvuliškajam pradui, gaivalingosioms pasąmonės jėgoms, neiškylančioms ir užslopintoms žmogaus viduje.
(Ne)susieti silpnais ryšiais
Tiesa, kad kiekvienas sukurtas personažas atspindi savo charakterį, tačiau sunkiai kuria tarpusavio santykius. Daugiausia pastangų tam deda I.Patkauskaitės Renė de Sad: scenos erdvėje ji bando rasti kontaktą su kolegėmis. Taip pat ir J.Onaitytės ponia de Montrėj.
Visi kiti personažai sukurti, tiesa, ryškiai ir aiškiai, tačiau lieka daugiau ar mažiau statistai, bet ne veiksmo kūrėjai. Kažkas tarsi yra scenoje, bet neveikia. Išrėkiantys savo poziciją ir nebeturintys ką pasakyti. Sakantys „Aš toks ir būkit su manimi tokiu, koks aš esu.“
Gyventi vien aiškiais vaizdiniais žiūrovui nuobodu, todėl vienintelė Renė de Sad dar geba prikaustyti dėmesį ilgesniam laikui, bent ji patiria transformaciją. Antrame plane strypčiojantys vadinamieji eunuchai (akt. Saulius Čiučelis ir akt. Artūras Sužiedėlis) nelabai turi ką veikti, nebent nukirsti mandarinams galvas.
Pristigo vientisumo
Kaip vieną iš silpnų spektaklio grandžių galima įvardyti ir painią temos plėtotę. Būtent idėjinė plotmė šiame spektaklyje išskleista silpniausiai - tiksliau, idėjų tiek daug ir tiek skirtingų, kad minties nuoseklumas pabyra kaip ir Renė de Sad rutuliukai. Būtent plėtojamos temos turėtų būti spektaklio varomoji jėga, kuri šiuo atveju nepakankamai išnaudota.
Čia lyg ir svarbus visuomenės ir individo santykis, žmogaus savikūros mechanizmai ir kartu moteriškumo tema, prievartos, priklausomybės, slaptų troškimų slopinimo, gėrio ir blogio kova. Nuodėmingumo ir šventumo klausimas.
Be jokios abejonės, žmoguje daug visko, tačiau viskas turi kur nors nuvesti. Teatrališkumas susipina su atsirandančiu lyrizmu ir poetiškumu. Plėtojant mintį pritrūksta logikos ir nuoseklumo, vientisumo paties spektaklio pasirinktoje stilistikoje.
Čia susitinka ir Fiodoras Dostojevskis, ir Y.Mishima, ir de Sadas, ir visi kiti - tarsi visi vienodai kalbėtų apie tuos pačius dalykus. Žinoma, galima apkaltinti vaizduotę, kuri blaškosi tarp vienos ar kitos minties, bandydama užgriebti siūlo galą, tačiau kažin ar iš to būtų naudos. Juk galų gale jai netgi patarta išsilaisvinti.
Be jokios abejonės, erotizuotų fantazijų fone vykstanti ,,Markizės de Sad“ istorija tikrai turėtų sudominti psichoanalizės šalininkus, o kur dar tokie įdomūs ir intriguojami šeimos santykiai. Vis dėto žvelgiant į visą spektaklį klausimų kyla daugiau nei atsakymų.
Atsakymus raskime patys
Spektaklio pabaigoje, regis, patiriamas išsilaisvinimas. Baronienei de Simian užlipinama burna, ponia de Montrėj užbarikaduota savo pačios normų kalėjime. Gaivalingieji pradai patenkinti ir laimingi.
Renė išsineria iš baltų savo drabužių ir tampa tokia kaip ir visi. Joks vienuolynas jos nepatraukia (kaip patraukia pjesės Renė). Aktorės Liucijos Rukšnaitytės Šarlotė staiga patiria transformaciją. Keliose scenose pasirodęs krypuojančios ir nuolat išsigandusios moteriškaitės paveikslas atidengia moterišką, liūdną sielą, pagaliau galinčią viešai prakalbėti.
O likusieji personažai? Pasirodo ir jie įkalinti, tik vėlgi neaišku: ar savo pačių normose, fantazijose ir besaikiuose troškimuose, ar vis dėlto kitų normose ir reikalavimuose, su „tylinčiomis širdimis“. Argi jie prieš tai nedarė pasirinkimų? O gal tai - nuoroda į mus pačius, kurie taip pat negalime išsilaisvinti iš kaukių kaip ir matyti personažai? Kurios kaukės tikresnės?
Norisi paklausti, ar Renė de Sad patiriama laisvė yra tikra? Juk tai, kam išsilaisvina Renė de Sad, yra tik dar viena priklausomybė, kuri labai panaši į de Sado propaguojamą filosofiją. O dora? Moralė? Ar ji paseno? Ar mūsų prigimtis tikrai linkusi į blogį?
Pasibaigus spektakliui, tarp giljotinų ir korsetų paklydusi vaizduotė pagaliau gali pailsėti.
