Markas Ravenhillas pas mus? Why not!

Prodiuseris (Markas Ravenhillas) skaito pjesę aktorei (Vilma Raubaitė)

Tuo neturėtų būti lengva patikėti. Šiuolaikinės britų dramaturgijos legenda gyvų gyviausias Menų spaustuvės scenoje su girgždančiom fanerinių kėdžių rikiuotėm ir nenusakomos spalvos audiniu trauktais nušiurusiais krėsleliais?

Nors kartu pakankamai nuoseklu. Kai 1999-aisiais Oskaras Koršunovas su lietuvių aktoriais pastatė Ravenhillo vos prieš trejis metus parašytą „Shopping and F...“, drastiškai skaudžiai nėrusį į nevilties bedugnę, kurioje atsidūrė patiklūs ir neapsaugoti jauni žmonės, tai bene ir buvo pirmas lietuvių sąlytis su šiuolaikine britų dramaturgija. O jau po metų, 2000-aisiais, kai dar studijuojantis režisierius Povilas Laurinkus ėmėsi vos prieš metus, 99-aisiais, parašytų „Keleto tikslių polaroidinių nuotraukų“, galėjome jaustis tiesiog kvėpuoją britams į nugarą.

Tiesa, po „Shoppingo...“ buvo kalbų, neva „tai ne mūsų problemos“, nesą tai „mūsų gyvenimas“, bet visai netrukus tasai „mūsiškis“ gyvenimas atskleidė ne mažiau drastiškus santykius ir ne mažiau cinišką išnaudojimą nei OKT aktorių suvaidintasis. „Polaroidų“ personažai, kuriuos tarp nuolat vaizdą dengiančių spaustuvės kolonų įkūnijo Laurinkaus bendrakursiai ir jų dėstytojas, vos prieš porą metų Kolteso Roberto Zucco pragarus praėjęs a.a. Saulius Mykolaitis, nebeatrodė tokie jau kitokie, nei tie patys Naujosios dramos akcijos‘2000 žiūrovai. (Beje, pusiau retorinis klausimas – ar nepasigedote to visai neprasto spektaklio dalyvių, ar neįdomu būtų šiandien paklausti, kur, kaip, kuo/ iš ko jie šiandien gyvena?) 

Ir štai, šiandien 2006-ieji, o Markas Ravenhillas vaidina tos pačios spaustuvės scenoje savo naujausią pjesę. Jam dargi talkina lietuvė aktorė Vilma Raubaitė. Pasivijom? Kodėl gi ne.

Reikalas tas, kad naujosios pjesės „Produktas“ atveju kalba eina nebe apie realijas, gyvenimo būdą, o apie tai, kas sklinda daug greičiau, kas šią pat sekundę gali būti pertransliuota massmedia kanalais. Mat „Produktas“ – pjesė pjesėje, tiksliau – kino scenarijus su minimaliais tą scenarijų aktorei skaitančio prodiuserio (jį vaidina Markas Ravenhillas) įsiterpimais. Scenarijus, kuris, prodiuserio įsitikinimu neabejotinai virs milžinišką pelną ir šlovę atnešiančiu filmu apie tai, kaip jauna vakarietė karjeros moteris, netekusi mylimojo 2001-ųjų rugsėjo 11-ą, įsimyli lėktuve sutiktą džihadistą ir kiek pakovojusi su savo, kaip nukentėjusios pusės atstovės jausmais, iš meilės jam ir susižavėjimo jo „nevakarietiškomis“ dorybėmis, atsisako savojo dekadentizmo ir duoda priesaiką Alachui. Galima tai pavadinti tarantiniška parodija teatro scenoje, ar tiesiog trisluoksnės ironijos produktu. Pagrindiniai Ravenhillo ironijos taikiniai – naujausi suvokimo stereotipai, padaliję šiandieninį pasaulį į demokratiškuosius dekadentiškus vakariečius ir nuožmius disciplinuotus musulmonus, komercinio kino klišės, ir galiausiai – tiesiog vyriškos fantazijos apie moteris.

Nebylus Vilmos Raubaitės vaidmuo. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Žeidžiančiai betarpiškų ir individualių „Shoppingo“ ir „Polaroidinių nuotraukų“ Ravenhillas su hermetišku ironiškos distancijos kostiumu neria į tai, kas nei konkretu, nei skausminga – kolektyvinių įvaizdžių terpę. Jo sukurtas ir vaidinamas prodiuseris – savotiška Brajano iš „Shoppingo…“ parodija (primenu, kad pastarąjį – svetimomis rankomis prekiaujantį narkotikais, žiaurų ir kartu atgrasiai sentimentalų Koršunovo spektaklyje vaidino Vaidotas Martinaitis). Šiandieninis Ravenhillo vaizduojamas galios turėtojas nepajėgus sukelti baimę – nebent pasibodėjimą, jis komiškas nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Jeigu „Shoppinge…“ Brajanas buvo tas, kuris iš gyvenimą pradedančių jaunų žmonių gamina nevilties visuomenės produktus, tai šįkart produktas yra pats prodiuseris. Savo verslo, stereotipinio mąstymo ir nebrandaus seksualumo.

Nebylus Vilmos Raubaitės vaidmuo - jauna aktorė - niekuo neprimena priklausomos, su pasitikėjimu ir neviltim Brajanui save bandančios parduoti Lulu (ją OKT vaidino Airida Gintautaitė ir Rasa Samuolytė). Šįkart atrodo, kad valdovė ji: savo grožiu, abejingumu ir neišreiškiamomis reakcijomis laikanti prodiuserį už pavadėlio. Visai galima tokia projekcija – Brajano, kaip situacijos valdovo, vaidmuo jos rankose – nesujaudinamai stebinčiai savo fantazijų užvaldytą prodiuserį, kuris, verkdamas prie scenarijaus „išsirengia“ prieš ją su tokiu pat slepiamu, bet kartu labai trokštamu išreikšti patiklumu, kokį matėme „Shoppingo…“ Lulu akyse.

O kalbant apie dramaturgą Marką Ravenhillą galima paspėlioti, ar „Produktas“ reiškia tiesiog atokvėpį, tausojantį atsiribojimą, profesinių dividendų surinkimo laiką, o gal tiesiog smagumą suvaidinti savo paties meistriškai parašytą tekstą. Kaip bebūtų – vakaras spaustuvėje buvo smagus.