Šį sezoną jau antrą kartą Lietuvos teatro scenoje pastatytas rusų autoriaus Vladimiro Sorokino romanas „Ledas“. Gana sunku suprasti, kokia tokios jo sėkmės paslaptis. Rusijoje jis buvo išleistas 2002, o Lietuvoje - „Kitų knygų“ ir vertėjos Irenos Potašenko dėka - 2007 metais, tad tai jau kažkoks gilesnis nei kad mados ar naujienų vaikymosi klausimas. Vis dėlto Pauliaus Ignatavičiaus „Ledas“, rudenį pastatytas Klaipėdos jaunimo teatre, ir Agniaus Jankevičiaus to paties pavadinimo premjera Lietuvos rusų dramos teatre tarpusavyje nė kiek nesikerta. Ignatavičius visą dėmesį sutelkė į pirmąją romano dalį ir ypač į purvinąją (kekšės, smurtinis seksas, narkotikai, keiksmažodžiai ir t.t.) jos pusę. Savo ruožtu Jankevičius daugiausia sceninio laiko paaukojo antrajai, o kūrinio koncepciją paskyrė trečiajai „Ledo“ daliai ir kaip reikiant pasistengė, kad spektaklio estetika būtų tinkama žiūrovui, klausa ir rega jautriai reaguojančiam į visokias šlykštybes. O norint pajusti patį romaną ir šių dviejų spektaklių neužtenka, mat iš viso čia keturios (nors ir neproporcingų ilgių) dalys ir visos jos vienodai svarbios, negana to, tai tėra tik viena, pirmoji romanų trilogijos „Ledas“, „Bro kelias“, „23000“ dalis.
„Ledas“ yra širdžių kalba bendraujanti brolija, ieškanti savų, atbudusiųjų, kurių visame pasaulyje yra 23000, pasitelkusi stebuklingąjį ledo kūjį (daužydama juo pagrobtiesiems žydraakiams blondinams - tik tokie gali pabusti - per krūntinkaulį). Yra daugybė įvairiausių linijų, detalių, paaiškinimų, kaip ir kodėl jie tai daro, iš jų visa istorija ir susideda. Painūs širdies klausimai čia įgauna labai konkrečią, komiškai primityvią, lengvai apčiuopiamą išraišką. Tai, kas paslaptinga ir nematoma, šiame romane Sorokino įžeminta ir turi materialų pavidalą, gyvena savo atskirą gyvenimą, dauginasi ir virsta siužetu.
Jankevičius, priešingai nei Ignatavičius, nesistengia paversti viso šio detalaus pasakojimo veiksmu ar perteikti jo dialogais, taip išvengdamas neintriguojančios, smulkmeniškos, buitinės estetikos. Trečiuoju asmeniu apie save kalbantis, pats save stebintis ir pristatantis veikėjas-pasakotojas-aktorius jau seniai yra šio režisieriaus kūrybos arkliukas, tad prozos tekstas, taip ir likęs proza, Rusų dramos teatro aktorių (Valentinas Krulikovskis, Valentin Novopolskij, Juliana Volodko, Viačeslavas Mickevičius, Jevgenija Gladij, Viačeslav Lukjanov, Jelena Orlova) lūpose skamba ganėtinai organiškai, įtaigiai ir, kaip režisieriaus ir buvo sumanyta, reprezentatyviai.
Tačiau klausytis istorijos, nors ir iš gerų pasakotojų lūpų, po kurio laiko darosi ganėtinai sunku. Pirmiausia, labai svyruoja pasakojimo ritmas, iš žavios, įtraukiančios greitakalbės be jokio perspėjimo pereinama į lėtapėdišką, kankinančiai ištęstą sceną ir panašiai. Daugybė smulkmenų sulaukia pernelyg daug režisieriaus, kuris šiuo atveju yra ir scenaristas (gal tai ir yra problema?), dėmesio, bet taip ir neišryškėja visuma, esmė. Lyg ir norėta Sorokino romano veikėją Varvarą Samsikovą paversti pagrindine kūrinio heroje, veiksminės linijos ašimi, svarbiausios idėjos (vėliau dar grįšime prie to, kas ji) simboliu. Jos vardas šviečia galinės sienos projekcijoje ir yra nuolat pabrėžtinai kartojamas istorijos pasakotojų. Ji ir pati apie save pasakoja ir nuolat šmėžuoja prieš akis: iš pradžių dar visai vaikiška, naiviai jausminga ir gyvybinga (Jelena Orlova), tarytum iš Vilniaus mažojo teatro atklydusi Severiutė (Agnė Šataitė), vėliau griežta, kostiumuota, savimi pasitikinti moteris (Jevgenija Gladij). Ir vis dėlto, juk ji, dar pačioje jaunystėje atsidūrusi nušvitusiųjų „Ledo“ bendrijoje, kaip asmenybė, kaip moteris, kaip aukštai iškilusi kaimietukė ar dar kas nors bent kiek individualesnio, lieka mums nepasiekiama. Turbūt tik vienas velnias težino, ką pajaustume prigludę prie jos ir pakalbėję su ta genialiąja, visus 23 žodžius mokančia širdimi.
Scenografija (Laura Luišaitytė) ir videoprojekcijos (Jonas Tertelis) veiksmui ar minčiai rutuliotis mažai tepadeda. Naudingiausios čia stilizuotos, ilgos bokso kriaušės, sukabintos ratu pačiame scenos centre. Jos atstoja nuolat daužomus krūtinkaulius, t. y. didelę masę „Ledo“ bendrijos pagrobtų žmonių, dažniausiai tuščių, todėl nepabundančių ir galiausiai numirštančių. O visa kita tėra tik dekoratyvumo, grožio, besimainančio su kiču, ir nuotaikingų šviesų šėlsmas - ne itin funkcionalios detalės. Net kai videoprojekcijos būna naudojamos ne gražiems vaizdams rodyti, o aktorių veidams priartinti, jos neturi jokio aiškaus pateisinimo, kaip, pavyzdžiui, Vido Bareikio spektakliuose, ir telieka tik tuščia, nors visai ir praktiška neiššifruojamo stiliaus dalis. Vizualiosios spektaklio pusės nefunkcionalumas nėra lengvabūdiška klaida, veikiausiai toks ir buvo režisieriaus sumanymas. Agnius Jankevičius, kaip pats minėjo, kūrė spektaklį-prezentaciją. Jis siekė savąjį „Ledą“ ir pačią Varvarą Samsikovą paversti žiūrovams bandoma įsiūlyti preke; matyt, todėl šie vaizdai naudojami ne kaip spektaklio „Ledas“ dalis, o tik kaip žavus jo įpakavimas, bevertis, bet būtinas popierėlis. Tam ir reikalingas klausimų sukėlęs šviečiantis užrašas „Varvara Samsikova“ - kad pagrindinė herojė, kurios taip ir nepažinome, taptų preke.
Spektaklis ir buvo įrėmintas šį režisieriaus siekį apsukti, užburti žiūrovą išreiškiančiomis scenomis. Iš pradžių pasirodė pats Agnius (labiau žmogus ar koks guru nei režisierius) ir papasakojo asmeninę, jo gyvenimą palietusią istoriją, po kurios jo apmąstymai prasidedančio spektaklio temomis ir prasidėjo. Prieš pasitraukdamas jis patarė, palinkėjo mums jaustis ypatingiems dėl to, kad šį vakarą esame čia, jo premjeroje. O pabaigoje, po visos ilgai trukusios istorijos, prasideda atvira stebuklingojo ledo reklama su publiką juokinančiais mokyklinio lygio pokštais (nes ji to verta?), reklaminėmis akcijomis ir panašiai.
Sumanymas visą spektaklį paskirti šiai pirkimo-pardavimo koncepcijai ganėtinai įdomus, tik gaila, kad pernelyg atsargiai ir ne iki galo įgyvendintas. Jeigu jau norima sugundyti žiūrovą, jam įsiteikti, jį apgauti, tuomet nevertėtų jo versti nuobodžiauti, užkrauti jo tokia gausybe literatūrinio, šiek tiek pasenusio teksto. O dabar estetika ir žodžiai keliauja kiekvienas sau. Lyg ir justi, kad tai žaidimas, pavyzdžiui, atsirandantį kraują ant Varvaros Samsikovos veido užpaišant teptuku. Tačiau įsikibus istorijos, užsiplėšus ją nuosekliai papasakoti iki galo, žiūrovams tenka mąstyti visai kitoje dimensijoje. Tampa nebesvarbu, kokia ta Varvara ir kuo ji galėtų būti naudinga mums, ypatingiesiems žiūrovams (publika apskritai, kaip tokiam sumanymui, nedovanotinai ignoruojama), o tik ką jinai ir kokiomis aplinkybėmis veikia. Tad siužetas, pernelyg gerai neišvystytas, užtęstas, dar gi užstojamas prekybai skirtos estetikos, kuriai talkina ir kartkartėmis veikėjų uždainuojamos rusiškos dainos, atima daugiausiai laiko, dėmesio ir jėgų.
Galiausiai Jankevičius imasi ir dar vienos linijos, bando pritempti šią literatūrinę, socialinę pasaką prie šiandienos realijų. To kulminacija - parodyta Rusijos prezidento Vladimiro Putino tūkstantmečio kalba. Šis groteskiškas naujametinis sveikinimas ir ateities planai, žiūrovų džiaugsmui, trunka gana ilgai. Jų išklausę tarytum apsivalome, eilinį kartą, bet galbūt kai kuriems dar netikėtoje erdvėje, demaskuojame Rusijos, o ir viso pasaulio politiką. Suprantame, kad ir Varvara Samsikova kaip mes (o gal Putinas?) buvo apgauta, kad įtikėjusi savo išskirtinumu ji tebuvo itin patogus įrankis žmonijai pavergti.
Jankevičiaus „Ledas“ kelia nemažai klausimų. Rodos, jame liečiamos temos pakankamai aiškios, bet jas iš Sorokino romano bandoma pasemti kiaurasamčiu. Tai daroma ilgai, besimėgaujant pačiu šio veiksmo grožiu, dar neapsisprendus dėl tikslo. Režisierius prisiėmė dvigubą vaidmenį: tiek tiesos skleidėjo, tiek apgaviko, ir abi šios pusės nepaliaujamai stabdė viena kitą, o didžiulės spektaklio užmačios, jame analizuojami klausimai taip ir liko paviršiuje.
