Įsėdi Vilniaus centre į 10 autobusą ir po dešimties minučių atsiduri Markučių dvare, Grigorijaus Puškino namuose, kuriuose (dar iki tau ateinant ir laukiant už durų!) kažkas vyksta, jau gyvena ikispektakliniai personažai, o tuoj ir tave įsiurbs interaktyvus spektaklis „Dėdė Vania“.
G. Puškinas (1835-1905) gyveno čia senatvėje visai neilgai, šešetą metų, ir buvo 20 metų jaunesnės žmonos Varvaros palaidotas šalia namų koplyčios. Šis jauniausias poeto sūnus, kaip pasakojama, buvo itin drovus, su visais malonus, būtent jis išsaugojo tėvoniją Michailovskoje, įrengė ten „Onegino kabinetą“. Jokie ypatingi jo gabumai, kaip ir kitiems Aleksandro Puškino vaikams, neišryškėjo, vis dėlto jaunystėje Grigorijus aristokratų užkulisiuose pagarsėjo ryšiu su prancūze ir trimis su ja sugyventomis dukromis. Taigi 1899 m. į carinę Vilnią, pagaliau vedęs jaunąją Varvarą, jis atvyko tarsi Antono Čechovo Serebriakovas su Jelena Andrejevna... O gal kaip didelio tėvo mažas sūnus, tas nevykėlis ir superpadorus dėdė Vania...
A. Puškino literatūriniame name-muziejuje konkrečios ekspozicijos nuotraukos nuimtos, tačiau baldai, lubos, sienos ir aura, be abejo, išlikę ir dabar atlieka didžiulį - gal net svarbiausią - vaidmenį naujame Rusų dramos teatro spektaklyje. Net keista, kad anksčiau niekas taip gudriai nesugalvojo. Tuo labiau kad čechoviška moralė ir stilius tokias išorines perturbacijas toleruoja. Su sąlyga, kad vidus nebūtų pažeistas.
Publikai išdalijamos baltos kartono kaukės (galima pasilikti atminimui) - visai teisėtos, nes toji publika, už jų pasislėpusi, ima vaidinti foną, įsipareigoja per pusantros valandos vaikščiojimą ratu po kambarius ir du išėjimus į lauką išbūti šios reportažinės dramos stebėtoja. Iš pjesės režisierius Tadas Montrimas (mokęsis MCHAT'o studijoje Maskvoje), žinoma, padarė ekstraktą, tačiau šiuo hiperrealizmo atveju tai nešiurpina, nes mes - išsilavinę žmonės ir pjesę žinome atmintinai, o dabar tiesiog vartome seną albumą ar kaip VIP svečiai esame įleidžiami į filmavimo aikštelę ir net galime pasižiūrėti pro kameros „akį“ ir pan. Nežinau, kiek rizikuoja į kelias grupes suburtos ir per kambarius su uždaromomis durimis kursuojančios publikos koordinatoriai, kokie riktai jų tyko, tačiau maniškiame seanse veiksmas vyko IŠ TIKRŲJŲ. Jeigu dar pats pasistengei ir sugebėjai ĮEITI Į VIDŲ.
Na, kadangi esu kaukės laikinai užčiaupta, bet vis tiek interaktyvi stebėtoja, tai pasąmonė kruta ir tuoj pat kuria: ak, jeigu dar čionai, Soniai ir Astrovui vakare užkandžiaujant, padvelktų, hm, rūkytos mėsos su raugintu agurkėliu kvapas; jeigu iš samovaro, to rusišką sielą atspindinčio daikčiuko, lietųsi iš tikrųjų karšta arbata; jeigu Jelena ir Astrovas kūniško suartėjimo scenoje neišsigąstų kūniškos aistros vaizdelio; jeigu tu turėtum pulti prie lango ir jau iš namo vidaus stebėti trumpą nebyliojo kino sceną lauke, prie žydinčio jazmino krūmo; jeigu finale koridoriumi pro kaukėtus žiūrovus lekiantis dėdė Vania garsiau iššautų... Tuomet 60 žiūrovų reikėtų sumažinti perpus? Tačiau, kaip sakoma, игра стоит свеч*.
Dailininkės Irinos Komissarovos kostiumai - „gyvi“, jie ir istoriški, ir gyvenimiški, nors dabar nešiok. (Abejonę kelia Sonios mirusios mamos su ilgu vualiu prisikėlimas - toks žaidimas įmanomas, tačiau jos apdaro ir elgesio įmantrumas nė kiek neprimena romaus angelo iš pjesės.) Rusdramio aktoriai, jau keleri metai išgyvenantys renesansą, svarbiausia, tiki savo režisieriumi, „vaidina pasimėgaudami, užsidegę, girtėdami scenoje“, kaip sakė Nina Zarečnaja.
Kelios scenos lauke, ypač minimalus finalinis atsisveikinimas su lagaminais, neįelektrina: gal toji niekam nepavaldi gamta, nušiurusi nūdienių Markučių aplinka (ir todėl, žinoma, gerai vaidinanti nusigyvenusio rusiško dvaro sodybą), karkiančios varnos ir reti lietaus lašai tvankiame ore permuša kuriamą suartėjimo iliuziją? Gamtinis pleištas pernelyg stiprus.
Tačiau T. Montrimo (kuris kukliai išnyra per plojimus - panašus ir į A. Čechovą, ir į „Žuvėdros“ jaunąjį Konstantiną Treplevą) eksperimentas, jo „naujos formos“, mano galva, visiškai pasiteisina. Kaip pasakė daktaras Dornas apie Konstantino spektaklį (taip pat dvare prie ežero): „Nežinau, gal aš nieko nesuprantu ar išėjau iš proto, bet pjesė man patiko.“
* Rus. Žaidimas vertas žvakių.
