Teatras jautriai į save sugeria visus skaudulius. Depresija, savižudybė, alkoholizmas, prievarta, smurtas. Visi šie kituose kambariuose nepastebėti drambliai teatre gali būti ne tik pastebėti, bet ir prakalbinti. Šį rudenį OKT Studijoje įvyko Dainiaus Gavenonio režisuota „Laisvė“ pagal kanadiečio Martino Bellemare'o pjesę. „Laisvė“ apie laisvę nutraukti savo gyvenimą kada nori ir kaip nori. „Laisvė“ apie laisvę nuspręsti ir laisvę išeiti laisvam. Netrukus toje pačioje erdvėje Darius Gumauskas pristatė spektaklį „Detoksikacija“. Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė „Detoksikacijoje“ ne tik tiria tėvų ir vaikų santykius, bet ir ieško abiejų pusių - su priklausomybe kovojančio tėvo ir alkoholizmą vaikystėje patyrusios dukros - tiesos. Tiek „Detoksikacijoje“, tiek „Laisvėje“ jautrios ir itin skausmingos temos, rodos, pagaliau nutolsta nuo taip dažnai teatre pasitaikančio sentimentalumo. Čia nebėra nei gailesčio, nei savigailos, čia vietoj užuojautos jiems (kurie visada yra truputį kitokie nei mes) yra jų pačių atsakas mums (kurie, tiesą pasakius, niekuo nesiskiriame nuo jų). Pagaliau teatro priemonėmis kalbinant visuomenės skaudulius nepasiduodama paviršutiniškam temos peržvelgimui, bet neriama į patį jos branduolį. Tiesa, Gumausko „Detoksikacijos“ pabaigoje nuskamba „o gal viskas bus gerai?“ tonas, kurio norisi neišgirsti. Ir ne tik dėl to, jog nepatikiu juo, bet todėl, kad po šitiek visko tiesiog „gerai“ būti negali. Gali būti „geriau“, bet ne „gerai“, o tarp šių būsenų vis dėlto yra didžiulis skirtumas.
Ir štai toje neaiškioje (tik kiek kitokiu aspektu) „gerai“ ir „geriau“ sandūroje atsiduria trečiasis OKT Studijoje įsikūręs spektaklis - režisierės Eglės Kižaitės monospektaklis „Pirk dramblį“ pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę „Dramblys“. Mamos depresija ir savižudybė - tai pagrindiniai įtampos taškai, neleidžiantys pagrindiniam spektaklio veikėjui (aktorius Mantas Bendžius) išeiti iš savo vaikystės namų. Kalbėdamas apie motinos depresiją Manto Bendžiaus personažas nekuria iliuzijų, jog pats nepriartėjo prie šios būsenos, o priešingai - tai aiškiai rodo.
Sukvietęs žiūrovus, t. y. potencialius pirkėjus į buto (kuriame, paaiškėja, ir įvyko tai) apžiūrą, nekilnojamojo turto brokeris ima pasakoti savo istoriją - apie mamos ligą, apie jos laidotuves, apie savo nestabilumą ir liūdesį, apie tėvą, kuris nemokėjo būti nei tėvu, nei vyru, apie namus, iš kurių jau seniai nieko nebeliko. Tarp to, su kokiomis emocijomis esame pasitinkami spektaklio veikėjo kūrinio pradžioje ir to, kokia aukšta savidestrukcine nata jis užbaigia savo pasakojimą, yra didžiulis žingsnis. Tačiau, rodos, šis žingsnis žengiamas gana neapdairiai ir nuo paprasto bendravimo su žiūrovais prie pasakojimo apie vaikystę prieinama dirbtinai, režisūriškai suvokiant, kad štai dabar turi įvykti dramaturginis perėjimas iš esamojo laiko į būtąjį. Tačiau taip neįvyksta, tiksliau, žiūrovai vis lieka esamajame laike ir mato, kaip nenatūraliai į tą praeitį aktorius mėgina nugabenti savo personažą. Viena vertus, žvelgiant ir vertinant paskirus elementus - vaidybą, režisūrą bei dramaturgiją - sunku kuriam nors priekaištauti. Tačiau, kita vertus, norisi priekaištauti visiems. Rašau „priekaištauti“ ir girdžiu kaip priekaištingai skamba šis žodis. Tačiau jį vartoju specialiai, mėgindama pakviesti šį dramblį išeiti iš tos tarpinės ir kiek sentimentalios „man viskas gerai“ būsenos, kai, aiškiai, matyti, jog niekam čia nėra gerai. Fraze „man viskas gerai“ šiuo atveju įvardiju ir kūrinio autoriaus atstumą su tema, į kurią žiūrima gerokai perspaudžiant, perdedant, perrėkiant natūralų jos buvimą, ir itin stiprų pagrindinio personažo susitapatinimą, mėginimą tapti ta tema. Abiem atvejais turiu galvoje ne aktoriaus, o kūrinio autorių pozicijas.
Ir veikiausiai už tai didžiausią (bet, žinoma, nevisišką, - tik apie tai kiek vėliau) atsakomybę prisiimti turi režisūra, kuri šįsyk nesujungia skirtingų dėmenų į vientisą nuotaiką, būseną, atmosferą. Tačiau net ir šiame spektaklyje galima įsitikinti, jog Eglė Kižaitė geba sukurti teatrą iš nieko. Lygiai kaip ir jaunosios kartos aktorius Mantas Bendžius geba akimirksniu prisijaukinti ne tik personažą, bet ir žiūrovus. Tad kodėl norisi priekaištauti? Kas neleidžia suklijuoti šio pasakojimo? Žinoma, šį klausimą užduodu ne tik retoriškai, pati jau ne vieną dieną mėginu į jį atsakyti. Į galvą ateina mintis apie pasirinktą režisūrinę „Pirk dramblį“ formą ir dramaturginį paties „Dramblio“ turinį - ar jie tinka vienas kitam? Dovilės Zavedskaitės tekstai literatūriški ir žodiniai, kitaip tariant, dažniausiai jau savaime ne tik užpildyti turiniu, bet ir turintys aiškią išraiškos formą. Ir tokiai tekstinei formai reikia tinkančios teatrinės formos. Zavedskaitės „Dramblys“ nėra monopjesė, tačiau „Pirk Dramblį“ virto monospektakliu. Ir tai užkrauna (vėlgi, žodis (per) stiprus, sąmoningai, tam, kad priekaištautų) itin didelę atsakomybę aktoriui, kuris čia ne tik pasakojantis, bet ir pasakojamas.
Grįždama prie gana keistai mano įvardytos, bet geresnio atitikmens jai vis dar nesugalvoju, „man viskas gerai“ nuotaikos, norisi dar šiek tiek papriekaištauti. Galbūt nesinorėtų, jeigu toje pačioje erdvėje nebūtų įvykusios „Laisvės“, „Detoksikacijos“ ar „Terapijų“ bei „Mongolijos“ premjeros. Natūralu, jog spektaklis negali iškristi iš konteksto ir tam tikra prasme tęsia socialiai jautraus meno repertuarą, tad kelia ir tam tikrus reikalavimus. Sunku suprasti, kaip ir pro kurį plyšį prasiveržia sentimentalumas: galbūt, kai suaugęs ima vaidinti vaiką (o apskritai vaidinti ima ne tik aktorius, bet ir personažas); galbūt, kai aktorius ima spausti emocijas, nes „dabar jo personažas turi pradėti verkti / rėkti / juoktis / kita“; galbūt, kai aktorius ima teisinti vaidybą, nes pasakojimas vystosi nepriklausomai nuo vidinės jo savijautos ir jis tėra tas, kuris skubina jausmus, kurie dar neužgimė; galbūt, kai treninguotas marozėlis čia pat skaniai prikolinęs su žiūrovais tarsi be jokio nuoseklumo peršoka į nuskriausto ir nemylimo vaiko virkavimus; galbūt, kai visa tai, kas galėtų būti jautru ir subtilu, parodoma pernelyg pabrėžtinai, sureikšmintai. Juk tam, kad girdėtum muziką, pakanka įsižiūrėti į jos klausantį žmogų, tad kam ja mėginti apkurtinti žiūrovus? Vėl priekaištauju, žinau. Bet spektaklyje esama akimirkų, kai viskas aišku, be paaiškinimo, kai jauti aktoriaus-personažo energiją net jam pačiam neišsiplėšiant širdies ir nerodant jos kiekvienam žiūrinčiajam. Depresija, apie kurią kalbama ir kurią mėginama perteikti, nebūtinai yra tokia nestabili. Depresija, kurią patiria kas kelintas čia pat, OKT Studijoje sėdintis žiūrovas, nebūtinai rėkia / drasko / verkia / kita... Žinoma, ji daro visa tai ir dar daugiau, bet viduje. Ir, manau, jog atėjęs į spektaklį mažiausiai nori tai matyti - tą patį rėkiantį, verkiantį ir visokį kitokį save, kuris sustoja ten, kur tu šiuo metu stovi. (Čia galbūt jau imu priekaištauti dramaturgijai, nebežinau.) Bet kas toliau? Man viskas gerai? O jeigu ne?..
Galbūt šių klausimų nekiltų, jeigu spektakliu būtų atsakytas kitas klausimas - o kas yra šio spektaklio auditorija? Iš spektaklio reklaminės kampanijos ir, beje, labai gero jo pavadinimo, susidarė įspūdis, kad spektaklis orientuotas į vyresniuosius paauglius arba, kaip jie vadinami antidepresantų vartojimo instrukcijose, „jaunus suaugusiuosius“. Tačiau, rodos, šiuo spektakliu (bent toks įspūdis susidarė stebint jį premjeros dieną) netaikyta į jokią auditoriją. Tik visada kirba tas bjaurus priekaištas - netaikyta ar nepataikyta? Veikiausiai tuos „jaunus suaugusiuosius“ užkabinti sudėtingiausia, tačiau ar, šiuo atveju, tai nebūtų vertingiausia? Galbūt „man viskas gerai“ jiems ir turi tą kitą - „man tikrai ne viskas gerai“ - prasmę? Galbūt jiems tereikia pasakyti „ir nieko čia tokio“. Bet, nežinau, ar šįsyk tai buvo pasakyta / išgirsta / kita.
