Praeitis pãslaptis atskleidžia savo tempu. 1957 m. vasarą Vilniuje, Antakalnyje, tiesiant kanalizaciją atrasti vilnonio mamuto kaulai - gegužę transliacijas pradėjusi Lietuvos televizija turbūt pranešė, kad tai didžiausia regione rasta fosilija, nes apie tų metų kovą parengtą, bet taip ir nepasakytą Antano Vienuolio kalbą „Tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu“ pranešti negalėjo. Ruošiantis Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 100-mečio jubiliejui, Vokietijos archyvuose rastas Nepriklausomybės aktas. 2019 m., pagaliau stiprėjant Lietuvos ir Lenkijos santykiams, Gedimino kalnas atidavė daugiau nei 150 metų saugotus 1863-iųjų sukilimo vadų palaikus. Ir dar - Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1991 m. vieno Kauno namo sodelyje po bijūno krūmu iškastas pusę šimtmečio pragulėjęs stiklainis su 229 iš abiejų pusių prirašytais lapeliais - Dalios Grinkevičiūtės (1927-1987) tremties atsiminimais.
Šis simboliškas, net stebuklingas radinys LNDT spektaklyje „Fossilia“ (balandžio 23 d.) tampa pasakojamos istorijos atspirties tašku: atsiminimų autorė turėjo brolį, brolis turėjo sūnų, ir būtent su sūnaus šeima nori pasikalbėti tipinė muziejaus darbuotoja, kruopščiai šifravusi laiko ir aplinkos paveiktus lapelius. Pokalbis nepavyksta - šeima nelabai ką žino apie tetą ir jos istoriją, o to, ką žino, nėra linkę pasakoti. Suprantama, muziejaus darbuotoja lieka it musę kandusi - pristatė tokį atradimą, valstybinės svarbos lobį, šeimos relikviją, bet reakcijos nesulaukė. Gerai, kad šeima bent jau paėmė rankraščio kopiją perskaityti - gal ką prisimins.
Likęs spektaklio laikas prabėga stebint, kaip muziejininkė ir šeimos nariai reflektuoja save. Naudojantis spektaklio metafora - atsiminimuose užfiksuotas gyvenimas užlieja dabarties žmones kaip banga, už kurios tęsinį atsakingi jie patys. Personažų savirefleksiją kelia rankraštyje užfiksuotos detalės: nuolat šąlančios senelio kojos, siauras, utėlėtas gultas, senoviškas gimtadienio palinkėjimas. „Ar aš tą išgyvenčiau? Ar taip sugebėčiau pasielgti? Ką jausčiau? Ką daryčiau?“ - klausia savęs ir kitų scenoje veikiantys bevardžiai personažai, atliekantys apibendrintus Tėvo, Motinos, Sūnaus, Duktės, Muziejaus darbuotojos vaidmenis. Juose tarsi turėtume atpažinti iš kartos į kartą perduotas mūsų visuomenės traumas - baimės ir nesaugumo jausmas, ilgai slėptas pyktis, kaltės našta, paslėpti giliai pasąmonėje, iškils, vos tik smalsi Muziejaus darbuotoja pradės klausinėti. Ji vienintelė nuoširdžiai domisi šia istorija. Jaunoji karta be didelio entuziazmo priima neprašytą palikimą - šeimos paslaptis. Daugiau dėmesio sulaukia senas stalas, kurio stalčiuje buvo saugomi dokumentai. „Gal ir gerai būtų tokį stalą turėti namuose, - sako Sūnus. - Ne dabar, aišku, vėliau, kai grįšiu gyventi į Lietuvą.“
Režisierė ir sceninio teksto autorė Eglė Švedkauskaitė prieš spektaklį keliuose interviu minėjo turinti tikslą suprasti, kuo tremties istorija yra aktuali šiandienos žmogui. Būtent jis atsiduria spektaklio centre ir nuo D. Grinkevičiūtės užrašytų išgyvenimų atsispiria tik tam, kad pažiūrėtų į save. Spektaklyje savirefleksija peržengia personažų ribas ir išduoda pačių spektaklio kūrėjų santykį su atmintimi. Sprendimas suprantamas - vaidinant hipotetinį Sūnų ar Anūką nieko kito nelieka, tik remtis savo paties atsiminimais ir išgyvenimais. Toks metodas teatre naudojamas dažnai - geriausiai jį įvaldžiusi „Atviro rato“ komanda. Žiūrint „Fossilią“ labiausiai stebina šios refleksijos selektyvumas ar net infantilumas, menkas jaunosios, jau Nepriklausomybės metais augusios kartos santykis su praeitimi. Suprantama, jei tai būtų ankstesnės kartos jaunuoliai, mokykloje neskaitę tremtinių atsiminimų. Bet scenoje veikia dabartinis modernus jaunimas - Dukra bėgioja, rūpinasi aplinkosauga, Sūnus studijuoja Anglijoje ir kino kamera tarsi trečiąja akimi fiksuoja šeimos gyvenimą. Ne todėl, kad jam įdomu, o todėl, kad reikia padaryti užduotį.
Užduotis, kurią reikėtų atlikti prieš einant į šį spektaklį gerokai paprastesnė - susipažinti su D. Grinkevičiūtės biografija. Tai detektyvo ir veiksmo filmo mišinys. Į Sibirą ištremta paauglė sugeba be jokių leidimų ir dokumentų į Lietuvą parvežti sergančią motiną (aprengė ją ir padažė lūpas, kad niekas nepagalvotų, kad ji - tremtinė), o mirusią palaidoti tėvų namų rūsyje. Sugauta, vėl ištremta, Sibire postalininiu laikotarpiu ji pradeda mokytis medicinos. Grįžusi į Lietuvą baigia medicinos studijas, dirba kaimo ambulatorijoje, slapta atkuria savo prisiminimus apie tremtį - juos vėliau pati nuveš į Maskvą ir perduos Andrejui Sacharovui, jie per disidentų tinklus pasieks Vakarus ir bus išspausdinti. Lietuvoje knyga išeis tik po D. Grinkevičiūtės mirties - perskaitykite, jei dar neskaitėte, „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (pavadinimą jau po autorės mirties sugalvojo Kazys Saja, pirmųjų ištraukų spausdinimu „Literatūroje ir mene“ 1988 m. rūpinosi Justinas Marcinkevičius). Arba „Atsiminimus“ - originalią versiją, rastą po bijūnu. Perskaitykite, nes spektaklyje to neišgirsite. Tiesa, sužinosite, kad D. Grinkevičiūtė labai daug rūkė.
Fosilijos būna įvairios. Nors fotoobjektyvų dėmesio paprastai sulaukia išvaizdi mamuto iltis ar dinozauro šonkaulis, dažniausiai randamos fosilijos yra tiesiog suakmenėję moliuskai, amebos ar bestuburiai organizmai. Spektaklio „Fossilia“ scenoje suguldyti gigantiški stuburo slanksteliai, puikiai atlieka ir kėdės, sukurtos moderniam interjerui, funkciją. O gal tai 1799 m. Lenos deltoje rastas vilnonis mamutas - beveik tokio pat dydžio kaip ir mūsiškis antakalninis? Lena, kurios krantuose pasiliko mūsų tremtinių kaulai, irgi atiduoda savo paslaptis. Nuo mūsų priklauso, ar jas surasime.
-----
Marija Dautartaitė - skaitytoja ir žiūrovė.
