Maištaujantis žmogus pagal Vilmą Pitrinaitę: anarchija, gimstanti tarp sienų

Ugnė Kačkauskaitė 2021-02-22 menufaktura.lt
Stopkadras iš performanso „Tai ne tavo sapnas“, choreografė ir atlikėja Vilma Pitrinaitė.
Stopkadras iš performanso „Tai ne tavo sapnas“, choreografė ir atlikėja Vilma Pitrinaitė.

aA

„Kas yra maištaujantis žmogus? Žmogus, kuris sako „ne“. <...> „Ne“ gali, pavyzdžiui, reikšti „aš pernelyg ilgai kentėjau“, „iki šiol - tegu, tačiau toliau - ne“, „jūs nueinate perdėm toli“ ir dar: „yra riba, kurios peržengti jums neleisiu“. Iš tikrųjų šis „ne“ patvirtina, kad yra riba. Ta pati ribos idėja išryškėja maištininko pojūtyje, kad kitas „piktnaudžiauja“, paskleidžia savo ribas už ribos, už kurios glūdi suverenios teisės, užkertančios kelią bet kokiam pasikėsinimui į jas. Taigi maišto protrūkis slypi vienu metu ir ryžtingame proteste prieš bet kokį įsikišimą, kuris laikomas nepakenčiamu, ir neapčiuopiamame maištininko įsitikinime gera savo valia, tiksliau sakant, jam manant, kad jis turi „teisę elgtis taip ir taip...“

Albert Camus „Maištaujantis žmogus“

 

Tikro maišto ar chaoso neįmanoma patirti nuosekliai. Greičiau seka paskiri fragmentai: veiksmai, jausenos, kurie susijungę kartu gali išsprogdinti, pavyzdžiui, visą miestą. Vilmos Pitrinaitės performansas „Tai ne tavo sapnas“ - kaip tik toks atvejis: paskiri veiksmai, kuriuos patyrus lieka kažkoks sunkiai apčiuopiamas, bet stiprus poveikis, kad nutiko kažkas svarbaus.

Individual - matome užrašą ant nuogos kairės Vilmos Pitrinaitės rankos vos prasidėjus video performansui (video produkcijos kūrybinė komanda: Valentinas Duronas, Zoltanas Molnaras, Saulius Paliukas, Mykolas Alekna). Values - skelbia dešinioji kūrėjos ranka. And collective antagonistic - įsiterpia užrašas ant nugaros. Kaklą puošia geras sluoksnis grandinių. Tuoj Vilma užsitrauks bliuzoną, ir pasirodys visame personaže. Bliuzono nugaros pusę taip pat puošia anarchistiniai užrašai. Ji - tikra antagonistė, maištininkė, pasirodymo pradžioje net kiek erzinanti persona, čia pat negrabiai pasakojanti, kokius veiksmus reikėtų atlikti, kad būtumėte saugūs prieš pradėdami žiūrėti šį performansą. Tačiau per artimiausias penkias minutes kūrėja apsuks jus aplink pirštą ir net nepajusite, kaip šis personažas taps labai artimu, itin organišku „Tai ne tavo sapnas“ maišto dalyviu.

Šiame tekste kūrėją dar ne kartą pavadinsiu tiesiog Vilma - sunku to nedaryti, kai regi tokią pagavią ir įtrauklią personą, kuri, atrodo, stovi visai čia, šalia tavęs, žvilgčioja į kamerą ir plėtoja pokalbį bei pasirodymą, skirtą būtent Tau: intymiai, asmeniškai, kartais įkyriai, o kartais žaismingai. Čia Vilma - kūrėja-žmogus-orkestras: performerė, muzikantė, vokalistė, slemerė, reperė, aktorė, šokėja, stendaperė ir... dar daugiau.

„Kūryba yra radikalus socialinis pasiūlymas, puiki priedanga daryti neteisėtus dalykus, pavyzdžiui, nedalyvauti tradicinėse sistemose - ekonominėje, hierarchinėje, šeimyninėje“, - rašoma Pitrinaitės įkurtos „WE Compagnie“ prisistatyme. Žiūrint performansą junti, kad menininkė šių idėjų neapleido ir jas pratęsia vis kitokiomis formomis. Yra ir dar keli bruožai, lydintys šios kūrėjos darbus: nuoširdumas, šmaikštumas, ironija, chaosas, socialinė kritika ir neįpareigojantis žaidybiškumas. Viskas lengva, lyg tarp kitko, atsitiktinai: tai matėme šios menininkės sukurtame spektaklyje ir šokio filme „Somaholidays“ (2018 ir 2020), „Ordredesordreordredesordre“ (2019) bei bilietą į festivalį „Aerowaves Spring Forward“ jai suteikusį „WE Company“ sukurtą „Miss Lithuania“ (2015). Tačiau būtent iš šio lengvumo dažnai išauga kažkoks nepakeliamas sunkumas.

„Tie, kurie nesilaiko taisyklių, juos gali nubausti“, - sako kūrėja, o šiame performanse jokių taisyklių ji ir neketina laikytis. Menininkė susikuria savo maišto erdvę - tuščią kambarį - baltą kubą. Jame energija pulsuojanti Vilma užkrės savo pakilia nuotaika ir laisvės pojūčiu. „Tu nemyli sistemos, bet ji tave myli“, - dar vėliau savo įžanginėje kalboje prasitars performerė, o visa menininkės anarchija kurs pozityvią ir nuotaikingą atmosferą. Baltoje erdvėje, baltu treningu pasidabinusi kūrėja didžiojoje performanso dalyje bando palaikyti pokalbį su tariamu žiūrovu. Pasitelkdama garsines improvizacijas, performerė siekia sukurti repo dainą. Tačiau viskas vyksta ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi: regime desperatišką kūrimo procesą, kuriame kartas nuo karto pasigirsta visai trumpi, tačiau reikšmingi, kodiniai žodžiai: darbo birža, maksimos kasininkė, ekologija, bendruomenė, sistema, pandemija, grėsmė, menininkas, parama, užsidariusi... Į nuotaikingą ir šmaikštų, tariamą Vilmos kūrybinį procesą, įterpiama vis naujų formų: regime kartoninį namelį, kuriame miniatiūrinės lėlės gyvena savo pandeminį gyvenimą, girdime ir Vilmos atliekamą kūrinį „Kambarys“, čia pat performerę regime kaip egzotišką jogę, pasipuošusią gėlių girlianda... Viskas fragmentiška, dinamiška, ir kažkuo itin panašu į minties šuolius mūsų galvose, jei tik leidžiamės į laisvų asociacijų kelionę...

Net iki galo nesuprantant, ką šiuo metu stebi, reginys įtraukia: jauti, kad norisi dar pasekti, ką gi ši persona sugalvos po minutės ar kelių. Čia pat jau linkčioji į Vilmos kuriamo repo gabalo taktą ir svarstai, kad galbūt būtų smagu prisijungti ir čia pat sukurti kokį vieną kitą slemo posmą, o galbūt pasileisti street dance žingsneliu.

Kartotė, tiek verbalinė, tiek fizinė, yra dar vienas šios menininkės kūrybos bruožas. O šiame darbe jis tampa vienu iš esminių elementų. „Somaholidays“ tai buvo pernelyg ištęsta patirtis, tačiau šiame performanse repetityvumas, atrodo, dar labiau išryškina Vilmos maištą: „labai svarbu yra nesutikti“, - pasakys menininkė performanso metu. Čia ji juoksis, rėks, šnypš, prunkš, žais ir kitaip įvairiai ieškos naujų būdų, kaip išradingai galima panaudoti asociacijas. Dekonstruodama kalbą į pavienius garsus, sugautas frazes konstruodama į naujas kalbines improvizacijas, kartodama jas, kūrėja siunčia užuominas apie hiphopo subkultūrą, čia ir dabar pagaviai atskleidžia, kaip išieškoma vokalinė repo raiškos forma.

Tačiau šis pasikartojimas bei repui būdinga semantika ir yra tik forma, kuria bandoma kalbėti apie kur kas sudėtingesnius procesus (tiesa, lengvai, pasitelkiant juoką ir ironiją): tokius, su kuriais pastaruosius metus susiduriame beveik visi - sutrikusi, nuotaikinga, o kartais neurotiška persona performanse vis atkartoja įkalinto individo, užstrigusio erdvėje, veiksme, judesyje, mintyse, būvį. Pakrikusio tarp tų pačių baltų, itin ribotų, ir kartais nepakeliamų sienų.

Prabėgus geram pusvalandžiui baltą kubą keičia juoda erdvė, performerė jau stovi prieš mus juodu sportiniu kostiumu. Kažkur į tolį vis nuaidi žaismingas Vilmos šūkčiojimas (tarsi erdvės testavimas), tačiau šis šūkčiojimas keičia performanso toną, skamba vis liūdniau, beviltiškiau, pernelyg panašėja į pagalbos šauksmą, nuvilnijantį neaprėpiamų tolių link. Iš viso pusvalandžio linksmumo, pramaišiui su nerūpestingumu, išauginamas šis ilgas ir beviltiškas... klyksmas. Kas tai? Pagalbos šauksmas? Suvokimas, jog negirdima? Norėjimas būti išgirstai?

Garsas vėl mutuoja, netrukus jau girdime „U-S-A“, jis panašėja į skanduotę, vėliau kinta kaip kažkur girdėtos slaviškos lopšinės melodija, o ši - į nuaidintį „U-cho-di“ (Уходи)... Didžiąją performanso dalį demonstravusi puikius, itin organiškus aktorinius sugebėjimus, derinamus su trūkinėjančiu judesiu, kūrėja šioje nesibaigiančioje juodumoje atsiduoda platesnei judesio ekspresijai, todėl paskutines dešimt minučių regime Vilmos-šokėjos pasirodymą.

Užsimaukšlinusi ant galvos gobtuvą, besiblaškanti performerė gūžiasi, slepiasi nuo kažko, kas gali bet kada pasirodyti iš tamsos. Ši nežinios pilna atmosfera primena paranojišką šiandienos būvį, sklindantį protesto, viruso ar nesaugaus socialinio arba ekonominio nepritekliaus pavidalu.

„Li-ber-té“, - kažkur iš tolo atsklinda skanduotė, ir Vilma čia pat stovi jau kaip kovotoja-protestuotoja. Nedrąsiai kelia ranką į viršų, tačiau pakėlusi toliau stovi jos nenuleisdama.

Maištaujantis žmogus sapnavo ne Tavo, tačiau visų bendrą sapną.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.