Metų pabaigoje dažnas iš mūsų mintimis perbėgome praėjusių metų įvykius, prisiminėme, kas buvo gera, kas bloga, įdomu, įsimintina ar liūdna. Teatro žmonės taip pat peržiūrėjo savuosius metus – prisiminė vakarus, norom ar nelabai praleistus teatre, įspūdingus pastatymus ar visiškus niekalus, festivalinę nuotaiką, režisierius, aktorius, operos ir baleto solistus, kompozitorius, muzikantus, choreografus ir šokėjus.
Šokio pasaulyje šiais metais dažniausiai artikuliuojama buvo choreografės Loretos Juodkaitės pavardė. Nė trupučio nenuostabu, kodėl. Neseniai pristačiusi šokio duetą „Riba“ jaunoji choreografė nustebino dar trimis premjeromis, kurios it grybai po lietaus dygo metų pabaigoje. Šokio spektaklį „Išnykti“ ir šokio bei muzikos improvizaciją „Kai bus balta“ choreografė rodė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o šokio spektakliu „Sibilė“ Naujųjų metų išvakarėse žiūrovus kvietė į Menų spaustuvę.
Daug šokio – mažai prasmės
Šokio spektaklis „Išnykti“, choreografės Loretos Juodkaitės ir kompozitoriaus Vyčio Nivinsko duetas, savo pavadinimu bylojantis apie fizinį ir dvasinį išnykimą, labai vidutiniškai sužibo Kalėdinių spektaklių repertuare. Kontrabosu griežęs kompozitorius ruošė dirvą Juodkaitės šokiui, tačiau gležni judesių daigai dvelkė išsisėmimu, choreografinių idėjų stoka ir raiškos kartote.
Juodkaitei išėjus į sceną teko nugirsti eile aukščiau sėdėjusių vyresnio amžiaus „tetulių“ komentarą „Čia tai bus gimnastika“ – ir norom nenorom jam pritarti. Didžiąją spektaklio dalį dėvėtas ne itin dėkingas Juodkaitės kostiumas (kūno spalvos triko ir juodi šortukai) ir judesių seka tempiant kojų raumenis, judinant sąnarius, sukinėjant pėdas ar lankstant kojų pirštus išties priminė lengvus gimnastikos pratimus. Vėliau judesiai augo, platėjo, tačiau liko neharmoningi, „kapoti“ ir dirbtinai sujungti kasdieninių judesių gairėmis. Kituose choreografės spektakliuose jau matyti ir lengvai atpažįstami judesiai sudarė choreografijos pagrindą, neįnešdami naujo vėjo į Juodkaitės spektaklių kalvę (salamandros vystymasis „Salamandros sapne. Paveiksle“, griežti tiesių rankų ir kojų brėžiniai erdvėje spektaklyje „Nepaklusti“ bei platūs aukšti kojų mostai šokio eskize „Miniatiūros pagal turkų ir kurdų tradicinę muziką“).
Įdomiai atrodė dailininkės Eglės Rakauskaitės sukurtos kolonos, pakibusios kiek aukščiau nuo žemės, kartkartėmis „įžiebiančios“ mažus šviesos apskritimus ant scenos grindų. Nors Juodkaitės judesiai, lengvai įsiūbuojantys kolonas, ir prabėgimai tarp jų, tarsi ko išsigandus, atrodė nenatūralūs, visgi erdvę choreografė valdė gerai. Spektaklis nestokojo statiškų ir dinamiškų vaizdų, judesių junginio vertikalioje ir horizontalioje padėtyse, tačiau šokio spektaklio idėjos – siekio išnykti judesio formose – neužčiuopiau.
Tiesa, kompozitoriaus Vyčio Nivinsko svajonė išnykti garse spektaklyje savotiškai išsipildė. Švelni kontraboso melodija ir meistriškas Nivinsko taip atlikimas užliūliavo, jog scenoje gyvai atliekančio kompozitoriaus nebematėme – liko vien garsas. Kita vertus, pats reiškinys – šokio spektaklis – kaip įprasta, žiūrovų dėmesį labiau koncentruoja į judesio, o ne į garso plotmę. Todėl ir šis kompozitoriaus „išnykimas“ garse, priešingai nei išnykimas judesyje, rodėsi esąs ne tik galimas, bet ir įvykęs.
Antrąjį vakaro spektaklį, šokio ir muzikos improvizaciją „Kai bus balta“, Juodkaitė atliko su džiazo kvartetu „Saga“. Tiek šokio, tiek ir muzikos prasme improvizuotas kūrinys atrodė tarsi pirmojo spektaklio tęsinys, papildytas mušamaisiais, saksofonu, klavišiniais bei šokėjiška vaizduote.
Choreografinė improvizacijos pusė apnuogino Juodkaitės šokio leksiką, pilną tų pačių kinestetinių „žodžių“. Linijinė kūno dalių raiška, sąnarių sukiojimas lyg tepant aliejumi, išlenkta nugara keliant aukštą passé su „užversta“ pėda ir aukšti kojų pakėlimai – viskas jau matyta ir nebeįdomu. Kai kurie judesiai tiesmukai perteikė muziką, likę vien dusliu džiazo garsų aidu.
Šokio ir muzikos improvizaciją kiek pagyvino Juodkaitės šokyje „dalyvavę“ daiktai: plonytis baltas audeklas, tapdavęs čia prijuoste, čia turbanu, čia rankšluosčiu ar vasarine suknute, oranžinis šalis, baltas sijonas, dabinęs džiazo atlikėjus, ir apelsinas. Savotiškas eksperimentas su daiktais teikė naujų spalvų ir lengvo komiškumo, tačiau užsižaidimo rekvizitu neišvengta.
Kiek nuvylė ir improvizacijos „Kai bus balta“ idėjinis neapibrėžtumas. Nei skrajutėje, nei Lietuvos nacionalinio dramos teatro internetinėje svetainėje neradau bent mažyčio aprašymo apie idėją, bendrą džiazo kvarteto ir choreografės darbo tikslą. Todėl ši kiek „pertempta“ muzikos ir šokio improvizacija veikiausiai buvo vien tik meilės džiazui ir šiuolaikiniam šokiui išraiška.
Daug sukinių – daug ir prasmės
Trečioji Loretos Juodkaitės premjera – Valentino Masalskio režisuotas šokio spektaklis „Sibilė“. Šis pagal graikų ir romėnų mitologiją bei Pero Lagerkvisto to paties pavadinimo romaną sukurtas šokio spektaklis kvietė į bendrą aukos ir atgailos ritualą, o kartu ir į savotišką transo būseną spektaklio pabaigoje.
Nedideliame šviesos ruože pasirodžiusi Juodkaitė lėtai ir sunkiai nešė suvyniotą audeklą tarsi didžiulį vos pakeliamą akmenį. Ši pilna sakralumo ir vidinio susikaupimo scena bylojo apie pranašės sibilės, priverstos gyventi griežtą asketišką gyvenimą, naštą – maldų ir ritualų metu patiriamą lytinį aktą su dievais ir šitaip perduodamą svarbią informaciją žmonėms. Žvelgiant į Lagerkvisto romaną, šią sceną galima būtų traktuoti ir kitaip: pilvu žemyn stumiamą audeklą kaip gimstantį atstumtosios sibilės ir mirtingojo vyro kūdikį, o kartu ir užgimusią nuodėmę. Naštos nusvertomis rankomis, žemyn panarinta galva ir lėtais žingsniais Juodkaitė puikiai perteikė sibilės vidinį skausmą, o moliu tepdama veidą įtikinamai pavaizdavo pranašės nusižeminimą ir pradedamą atgailą.
Toliau sekę minimalūs judesiai, audeklo išvyniojimas ir savęs apvijimas juo, įdomios rankų kombinacijos tapo ritualinės atgailos pradžia. Juodkaitė sibilės rankas vaizdavo kaip gyvates, – graikų mitologijoje jos buvo laikomos moteriškosios dievybės simboliu. Toks choreografinis sprendimas atrodė prasmingas, ryškinantis žynės šventumą ir jos dievišką ryšį.
Sibilės atgailos kulminacija tapo nepaliaujamas Juodkaitės sukimasis ratu, tarp daugybės suknios ir apsivynioto audeklo klosčių. Bene dvidešimt minučių lėčiau ar greitėliau ratu besisukanti Juodkaitė kėlė susižavėjimą tiems, kurie nežinojo, kad šis virtuoziškumas tėra įgimtas choreografės gabumas, ir nuvylė tuos, kurie jau matė „garsųjį“ Juodkaitės sukinį ir paskutiniąją „Sibilės“ sceną suvokė kaip piktnaudžiavimą išskirtiniais savo gebėjimais. Nors vaizdas buvo išties gražus – blankios raudonos spalvos fone besikeičiančios audeklo ir suknios sijonų formos – piršosi mintis, jog scenoje šiuolaikiškai perteikiamas garsiosios Loie Fuller „Serpentinų“ šokis. Daugiau nei prieš šimtą metų gimęs sukinių, šviesų ir šilko klosčių efektas vaizdavo sibilės atgailą, peraugančią į ritualinį maldos šokį. Visgi pusę spektaklio rodyti tai, ką geriausiai moki, ir tai, kas šokio istorijoje užantspauduota novatoriškos raiškos štampu, rodėsi nepagrįsta ir šiek tiek nuobodu.
Kartu mėgindami išnykti šokyje, improvizuodami žvilgsniu ir atgailaudami dievams baigėme Juodkaitės premjerinių spektaklių peržiūrą, linkėdami nepersidirbimo ir naujų choreografinių idėjų 2009-aisiais.
