Skaitinėdamas energingo ir aštrialiežuvio JAV milijonieriaus Lee Iacocca knygą „Kur dingo visi lyderiai?“ (iš anglų k. vertė Leonas Tamošiūnas, „Vaga“, 2009), kai kurias autoriaus mintis apie politiką ir verslą fantazijoje pritaikiau ir teatrui. Autorius pažymi, kad lyderis turi būti smalsus, kūrybingas, komunikabilus, stipraus charakterio, drąsus, turėti įsitikinimus, charizmatiškas, kompetentingas, sveiko proto. Juokai juokais, bet teatro trupė „Atviras ratas“ daugelio šių savybių nestokoja - ypač komunikabilumo (pradedant spektaklio idėja, baigiant įvaizdžiu, viešaisiais ryšiais). Jau antrą spektaklį „Atviras ratas“ kuria, remdamasis jaunuomenės patyrimu, o tai palengvina jaunos publikos atpažįstamumą, bendravimą. Pirmasis kurtas, remiantis labiau asmenine patirtimi - bemaž legendinis dvasinio augimo istorijų „Atviras ratas“, antrasis - jau atsiribojus nuo savęs, kritiškiau žvelgiant į esamąjį laiką ir bendraamžius - „Pabėgimas į Akropolį“ (pagal Marijos Korenkaitės pjesę), kurio premjera po kelių mėnesių pertraukos kovo 10 d. parodyta „Menų spaustuvėje“, Vilniuje.
„Atviro rato“ trupė, vadovaujama režisieriaus ir pedagogo Aido Giniočio, į sceną atvedė, nesakyčiau, kad absoliučiai „naują herojų“, bet bent jau primirštą nuo Sauliaus Šaltenio dramaturgijos pastatymų praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio Jaunimo teatre - nedidelių miestelių jauną žmogų. Natūralu - kitas laikas, didžiuliai socialiniai pokyčiai, tad traktuotė ir požiūris į jauną žmogų skiriasi. „Pabėgimas į Akropolį“ - nežinau, ar kūrėjai tai suvokia - diagnozavo gana liūdną šiandienos periferijos jaunuolių padėtį ir charakteristiką: ribotų „gyvenimo starto“ galimybių, naivūs, menkai išprusę ir abejotinų socialinių perspektyvų. Pats prekybos centras „Akropolis“ Vilniuje nėra joks blogio simbolis, tai tiesiog prekybos verslo plėtros projektas. Blogybė - nebrandžių jaunų žmonių mąstysenoje romantizuotas Akropolio - bemaž rojaus - miražas, kuriame atseit pildosi visos „gražaus ir šviesaus“ gyvenimo svajonės.
M. Korenkaitės pjesė - socialinio gyvenimo nuošalėje (arba arti jos atsidūrusių) veikėjų gyvenimo koliažas, kurį vienija paauglių Živilės (Marija Korenkaitė) ir Dariaus (Vytautas Leistrumas) pirmos meilės istorija su tragiška baigtimi. Ją teatras pasakoja tiesmukai negąsdindamas, su švelnia ironija, „nesiseilėdamas“, tačiau jautriai, pagarbiai. Fragmentais pristatoma gana didelė veikėjų galerija (aktoriai kuria po kelis skirtingus vaidmenis), kurie galbūt labiau reikalingi ne tiek dėl dramaturgijos plėtotės, kiek dėl pasaulio, kuris supa jaunuolius, vaizdinio, problematikos ir spektaklio leitmotyvų, emocijų polifonijos. Kai kurie veikėjai (kartais kyla toks įspūdis) - tarsi sutrikusio intelekto: štai kalbasi Justo Tertelio ir Eimanto Bareikio vaidinami rimti seniokai, apsigobę pečius pledais, apie orą - „reikšmingas“ judviejų pokalbis apie nieką galėtų trukti valandų valandas! Arba E. Bareikio ir Jono Šarkaus vaidinami krizenantys paaugliai, kurių pilna prie kiekvienos daugiabučio laiptinės: jų mentalitetas - kaip pagalbinės mokyklos moksleivių... Ne geriau atrodo ir keliaujančios automobiliais šeimos su vaikais - orūs tėvai it kokios burnas vandens prisisėmusios mumijos iš muziejų... Sutrikusio bendravimo temą atskleidžia J. Tertelio ir E. Bareikio keleivių konfliktas dėl tuščiavidurių ambicijų autobuse, M. Korenkaitės vaidinamos įkyriai meilikaujančios nusigyvenusios prostitutės Birutės Deksnytės monologas - flirtas ant suolelio su nekalbiu piliečiu prie Akropolio... Atrodo, kad daugeliui veikėjų gyvenimo laikas tarsi sustojęs - jie nesikeičia, niekas iš esmės nevyksta. Ir tai turbūt kaip katalizatorius veikia Živilės nesąmoningą norą ištrūkti iš mirusio laiko žemės... Živilė aktyvesnė už Darių. Tai jai pirma šauna galvon „pabėgimo į Akropolį“ idėja (deja, „pabėgimas“ baigiasi išprievartavimu viename prekybos centro sandėlyje; galbūt pirmą kartą patirta prievarta, kaip šoko terapija, turėtų labiau pakeisti Živilę spektaklio pabaigoje?..), tai ji subtiliai, bet to neįsisąmoninusi, valdo Darių, net finalinis jų nušokimas nuo Akropolio stogo - labiau Živilės paskatintas... Teatras neforsuoja publikos emocijų dėl jaunuolių (numanomos) savižudybės, zongais tarsi sukuriama emocinė distancija, skatinama mąstyti - ne vien išgyventi.
Živilės ir Dariaus tėvų nematome - tik mamas. Živilės mama Regina Kurauskienė (Judita Urnikytė), apsigobusi megzta skara, atrodo tarsi periferijos inteligentė, nepatikli, griežtai į nagą suėmusi dukrą. Dariaus mama Marytė Šarapova (Agnė Kaktaitė) - primityvesnis tipažas. Scenoje, kai Živilės mama, nerimo genama dėl dukros ateities, šiai nakvojus pas Darių, ateina ieškoti „teisingumo“ į Dariaus namus, tarp garbių moterų pamažu užverda tikros amerikietiškos imtynės, kurios baigiasi ašaromis, atsiprašymu ir susitaikymu...
Žavi visų aktorių emocinis plastiškumas, ritmo pagava, muzikalumas, ansambliškumas. Ir drausmė. Juk kitam aktoriui tik duok vaidint kokį „pasipergyvenimą“ - tris valandas vaidins! O „Atviro rato“ komanda labai tiksliai jaučia ritmo kontrastus, gerai derina vaidybos stilius: psichologinį vaidmens pagrindimą, raiškų išorinį piešinį, atsiribojimą zongų metu, tiesioginį kreipimąsi į publiką. Vaidinimas atviras improvizacijai, pakeitimams, kūrybiniam eksperimentui. Priemonės - paprastos, tinkančios „keliaujančio teatro“ modeliui: kelios kėdės, muzikos instrumentai, pakabos su veikėjų drabužiais (aktoriai, nesislėpdami nuo publikos, persirengia kvadrato formos vaidybos aikštelės šonuose). Tikiuosi, „Pabėgimo į Akropolį“ laukia ilgas gyvenimas. Spektaklis žadina jaunųjų žiūrovų diskusijas apie visokių „Pabėgimų...“ socialines priežastis ir padarinius, nors čia vis dėlto svarbiausias - gyvo TEATRO kūrimas...
