Mes, lietuviai sparčiai nykstame, mūsų vaikai neskaito Donelaičio, tarpusavyje kalba angliškai, o ir tų vaikų vis mažėja. Savo „aštriais“ lietuviškais dantukais mes vis dar kabinamės į tradicijų gelbėjimosi ratą, išdidžiai pozicionuojame savo identitetą LDK, ATR ir visuose kituose įmanomuose kontekstuose, nenorėdami matyti ir apmąstyti tylaus nykimo ar transformacijos.
Baletas „Legenda“ – šokio epitafija išnykusioms prūsų gentims, subtili memento mori užuomina istorijos audrose išlikusioms, valstybingumą sukūrusioms baltų gentims, kurių dalis esame ir mes – lietuviai.
Greičiausiai panašios nuojautos vyravo ir lapkričio 30 d. KVMT Jūros salę paliekančių žiūrovų tarpe. Antano Jasenkos sukurtos partitūros muzikinė dramaturgija – stiprų asmeninės vizualizacijos efektą stimuliuojantis reiškinys, universalių sąskambių poezija, politinis manifestas. Muzikoje sunkiai aptiksi lietuvių liaudies melodijos temą, atvirkščiai, perlais pabyrantis fortepijonas skamba šopeniškai, o sodri viso orkestro harmonija itin šiuolaikiška ir universali. Kaip teigia pats kompozitorius, „...Karo Ukrainoje akivaizdoje, Rusijai kėsinantis sunaikinti ukrainiečių tautinę tapatybę ir valstybingumą, vėl aktualus ir artimas tampa Herkaus Manto siekis išsaugoti savo kraštą, savo gentį, savo tapatybę.“
Fenomenologiniu požiūriu, t. y. kaip praeities fenomenai gyvuoja dabartyje, panašu, kad mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas. Tokioje prieigoje įkvėpimo semiasi ir choreografė Agnija Šeiko įspūdingame šiuolaikinio šokio spektaklyje „Indigo. Das Schliemann Projekt“, ir Martynas Rimeikis operoje-balete „Dievo avinėlis“, panašus ir Roberto Bondaros „Čiurlionis“. Gražu ir liūdna.
Žinoma, palyginimas su „Indigo“ daugiau asociatyvus, nors ir neatsitiktinis. „Legendą“ kūrė ta pati, gerai vienas kitą suprantančių kūrėjų grupė. Scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dalininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijos dailininkas Martynas Norvaišas, šviesų – Andrius Stasiulis. Ši kompanija yra puikiai įvaldžiusi žaidimo idėjomis meną ir „Legendoje“ pasiūlo stebėtojui šiuolaikišką romantinę viziją, darniai susijusią su atmosferine A. Jasenkos muzika.
„Legendoje“ Sigitos Šimkūnaitės scenos lubose išaugintas medis – subtilus, lyg iš japoniškos graviūros atkeliavęs objektas, simbolis, kuris tampa viso veiksmo centru, idėja ir paaiškinimu. Medis, vizualiai matomas kaip medžio šakos ir šaknys vienu metu, galingas savo universalumu ir puikiai „įsipiešia“ į kompozitoriaus formuluojamą koncepciją. Juo labiau, kad jo hipnotizuojančiai besisukančios šakos (šaknys) išlieka pagrindiniu scenovaizdžio elementu viso spektaklio metu ir tarsi antrina reprizomis (ostinato?) grįstam muzikiniam audiniui. Faktas, kad šis scenografijos elementas buvo kuriamas 3D spausdintuvo pagalba, tarsi liudija inovacijų ir postmodernios minties triumfą. Tuo tarpu antroje abstraktaus baleto dalyje atsiradęs tapybiškas, lyg artėjančios audros nuojautą kuriantis M. Norvaišo paveikslas – ekranas – duoklė į romantizmą gravituojančiai spektaklio projekcijai. Idėjomis žaidžia ir kostiumų dalininkė – vyrai ir moterys, plevėsuojantys tais pačiais, judesio nevaržančiais sijonais gali būti ir užuomina į prūsams būdingą gana liberalią visuomenės sanklodą, ir į romantinę istorijos apie išnykusius prūsus suvokimo paradigmą. Dailininkė nesistengia dominuoti ar kitaip provokuoti, minimalistinė koncepcija leidžia išryškinti šokio, judesio minties grožį.
Jeigu būtų ką ryškinti... Choreografo Gajaus Žmavco choreografinė mintis, besiremianti neoklasikinio baleto teikiamomis galimybėmis, netikėtai pasirodo gana skurdi bendrame kontekste. Užmanymas polifoniniu principu vystyti abstraktaus turinio choreografinį veikalą – strategiškai pagrįstas ir teikiantis choreografo kūrybinei raiškai daug galimybių. Neoklasikos užgimimo laikotarpiu tokie baletai buvo vadinami simfonistiniais ir Georgo Balanchino talento dėka tapo puikia atsvara tuo metu vyravusioms choreodramoms. Tuo tarpu, G. Žmavcas, kurio kūryba visumoje pasižymi puikiu judesio išmanymu ir valdymu, „Legendoje“ nugravituoja į elementarią, net kiek vaikišką kompiliaciją ir žinomų choreografijų remiksą. Žinia, šiandien kuriami neoklasikiniai baletai neišvengiamai supanašėja savo choreografinės raiškos prieiga ir tai tikrai nėra plagiatas. Tik itin talentingi ir novatoriškų idėjų apsėsti meistrai sukuria kažką labai paveikaus, autentiško ir atpažįstamo. Tuo tarpu, „Legendos“ kūrėjo pasitelkiamos citatos iš Alexanderio Ekmano ar Kirillo Simonovo choreografijų „polifoniškai“ išsivysto į šešėlių sceną iš „Bajaderės“, inspiracijos Edwardo Clugo kūryba perbrandinamos ir tampa „Gulbių ežero“ actu. Žmonės-paukščiai – gera idėja ir ja puikiai galima žaisti, bet gal ne Fokino mirštančios gulbės įvaizdžiu. Toks atviras klasikinių šedevrų citavimas galėtų būti traktuojamas kaip grynoji baleto estetika, tačiau pastarajai pritrūksta tikrai autentiškos raiškos ir kitų svarbių elementų. Pavyzdžiui, puantų. Baleto moterys, intensyviai plevėsuojančios „gulbių“ rankomis, bet išliekančios įžemintos pas de bourrée ar arabesque judesyje kelia kažkokį neišsipildymo įspūdį. Norėtųsi tikėti, kad tai specialus, temą pabrėžiantis choreografo sumanymas, o ne nepasitikėjimas trupės galimybėmis.
KVMT baleto trupė – neblogos baletinės formos, stebina sinchronišku šokiu, joje veikia įdomūs solistai. Šiame kontekste ypač pastebimas Yan Malaki, „Legendoje“ sukūręs abstraktų Herkaus Manto paveikslą. Teisybės dėlei, Herkus Mantas, Notangos žemės sukilėlių vadas, spektaklyje itin apibendrintas, juo sėkmingai gali būti ir koks Devonis Lokys iš Bartos ar Auktuma iš Pagudės. Vyrišką personažą dalijasi keletas šokėjų, jų veikimas scenoje lyg figūros tolumoje potėpis, istorinė užuomina, o visas baletas orientuotas į grynesnį, nematerialų pradą. Šioje vietoje kai kuriems iš šokėjų lyg ir pritrūksta baletinės technikos, kitiems – metafizinės raiškos, nors visi kartu žiūrisi gana įtaigiai. Solistės – Oleksandra Borodina, Ana Chekmarova, Aurora Ruvoletto, Maho Takami – profesionalios ir ryškios individualioje raiškoje šokėjos. Minėti puantai suteiktų joms papildomų galimybių save identifikuoti ir kaip neoklasikinio baleto šokėjas. Tuo tarpu, peržvelgus teatro repertuarą galima pastebėti, kad spektaklių, šokamų su puantais jame nėra. Galbūt tai aiškios saviidentifikacijos, atrasto trupės „veido“ kaina? Na, po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, o Klaipėdos baletas turi nemenką potencialą tobulėti ir teatro strategams vertėtų atkreipti dėmesį į įvairius su šiuo faktu susijusius aspektus.
Man įkvėpimu tapo elegancija, grožis, meilė ir pats gyvenimas – teigia choreografas Gaj Žmavc. Kas galėtų paneigti? „Legenda“ – gražus, meditatyvus, grakščiais baletiniais mostais užburiantis spektaklis. Gal net ir universalus, kaip teigia choreografas. Metų tėkmėje, stebint užsienio kūrėjų bandymus įsisavinti didžiuosius lietuvių pasakojimus, darosi akivaizdu, kad kažkas labai svarbaus, kažkas, ką mes suvokiame kartu su motinos pienu, lieka už jų regos lauko ir dažnai tampa tik dar viena universalia istorija apie meilę, grožį ir t. t.
Abstraktumo koncepcija, įgyvendinant istorinį pasakojimą, netrukdo suvokti meninio veikalo, šiuo konkrečiu atveju net ir padeda asmeninės percepcijos metodu pasiekti trūkstamą temperatūrą, tačiau kažkodėl nepalieka mintis, kad Antano Jasenkos muziką šiam spektakliui dar išgirsime kituose choreografiniuose kontekstuose.
