Migracija - kokios mintys iškyla išgirdus šį žodį šiandien? Gyvenimą be nepriteklių, juodadarbio gyvenimą tautų katilo sąlygomis, neigiamą ar teigiamą, tačiau bet kuriuo atveju neišvengiamą kultūrinę ir socialinę patirtį?
„Titrai/Subtitles“ - tarptautinis projektas, suvienijęs „Utopia“ bei „Darius Lukas Theatre Company“ teatrus ir britų bei lietuvių aktorius; čia bandomas analizuoti laimingai Londone, emigrantų Mekoje, prisitaikiusio lietuvio atvejis. Stereotipinis išvykusių pakeisti savo skurdžios buities į Londoną įvaizdis gali būti numanomas tik Džekobo motinos istorijoje. O pagrindinis personažas čia - sėkmingo brito kaukę dėvintis emigrantas, kuriam rafinuotos angliškos manieros jau įaugusios į ne tokį švarų lietuvišką kraują.
Jaunas detektyvų rašytojas Džekobas (Davidas R. Butleris) nekantriai laukia antrosios savo knygos, žadančios jam didžiulę sėkmę, pristatymo. Tačiau vardan knygos populiarumo redaktorė Miranda (Miglė Polikevičiūtė) pareikalauja autorių atskleisti tikruosius, po nepriekaištinga angliška išorė slypinčius, Džekobo gyvenimo faktus. Pamažu išaiškėja tikroji tapatybė ir daug metų atmintyje užrakinti tamsūs prisiminimai.
Kas galų gale yra Džekobas? Angliškomis manieromis varganą lietuvišką tapatybę nusiplovęs sėkmės džentelmenas, šlovės troškimo kankinamas rašytojas, dėl to aukojantis asmeninio gyvenimo privatumą, ar tiesiog menkavertiškumo komplekso dėl savo prigimties spaudžiamas eilinis emigrantas? Šios trys dalys rungiasi dėl pirmumo teisės atstovauti Džekobui. Visas spektaklio veiksmas nukreiptas į jo akistatą su praeitimi ir į emigravusio žmogaus viduje vykstančią kovą tarp tikrosios tapatybės ir noro (virstančio naikinančia manija) susikurti naują. Tokiam skilimui parodyti režisierius ir dramaturgas renkasi dvi skirtingas pagrindinio veikėjo patirtis reprezentuojančias puses, o jų kova sulyginama su šachmatų dvikova. Džekobas pasiryžta pažvelgti į akis Jokūbui (Martynas Nedzinskas) - tam, kurio vengė visą gyvenimą nuo motinos mirties ir lietuvybės palaidojimo savyje.
Spektaklis buvo kurtas kūrybinių dirbtuvių, laboratorijos principu, vos įpusėjus repeticijoms buvo pristatytos repeticijų užrašų ištraukos, savotiškas spektaklio režisieriaus ir dramaturgo kūrybinis dienoraštis. Kaip tik tai, kad spektaklio dramaturgija gimė repeticijų metu kuriant bendrai, lemia montažo principu išdėliotas scenas, aktorių laisvumą bei vaidybos dinamiką.
Regėtą scenų koliažą galima suskirstyti į kelias grupes - Džekobo santykiai su taip pat emigrante lenke Iona (ši, skirtingai nuo mylimojo, stengiasi išsaugoti savo tikrąją tapatybę), prisiminimai apie bandymą prisitaikyti svetimoje šalyje, Džekobo kaip rašytojo ir menininko linija, jo sąmonėje vykstančios kovos su Jokūbu. Aktoriams sparčiai keičiant personažus nepasiseka visavertiškiau ir nuosekliau užauginti nė vieno, kaip nepavyksta ir iki galo iškristalizuoti vienos temos - Džekobo tapatybės praradimo, jo santykių su Iona (Emilija Latėnaitė-Bieliauskienė) ar jo, kaip menininko, tragedijos. Personažai kinta labai staigiai ir net nepateisintai - sėkmingas rašytojas netikėtai ir kone dirbtinai virsta net ne karčią emigranto patirtį apraudančiu, o veikiau neaiškią šeimos tragediją išgyvenančiu žmogumi.
 |
| Tapatybių formuotojai. “goodlife photography“ nuotraukos |
Tokia pagrindinio veikėjo kaita lemia, kad spektaklis kalba ne tiek apie migraciją ir ją lemiančias aplinkybes, kiek apie žmogaus nepasitenkinimą savo tapatybe, būtinybę tapti kažkuo kitu. Argi tai ne nacionalinis mūsų bruožas?
Spektaklio „dvikalbystė“ kuria jo universalumą. Tačiau tik įvairiakalbės publikos aspektu. Norėdamas į migracijos problemą pažvelgti naujai, režisierius jį dominančią temą išsprendė gana paviršutiniškai. Atrodo, tam trukdė kitas įdomus ir analizės reikalaujantis objektas - tragiška menininko patirtis susidūrus su pelno siekiančių vadybininkų globa.
Didelis dėmesys skiriamas visą galinę scenos sieną slepiančiam ekranui, kuris reikalingas ne tik rodyti titrus, bet ir dar vieną, šalia tikrosios egzistuojančią realybę. Džekobas/Jokūbas taip įnirtingai stengiasi įsikūnyti ir stačia galvą neria į naują tapatybę, kad nepastebi, jog senosios dar nesunaikino, nors tai ir nėra įmanoma.
Aktoriai, išskyrus Nedzinsko Jokūbą ir Butlerio Džekobą, nesukūrė aiškesnių ir detalesnių charakterių, visi atspindi stereotipinius apibrėžimus - valdingos redaktorės, mobiliųjų telefonų iš rankų nepaleidžiančių viešųjų ryšių atstovų, reklamine šypsena spinduliuojančios pokalbių šou vedėjos. O ir Nedzinsko bei Butlerio sukurti personažai balansuoja tarp gyvo žmogaus ir idėjos - priešinimosi ir noro keisti tapatybę.
Ties svarbiausiais siužeto vingiais koncentruoti, vientisą veiksmą ardantys trumpi epizodai nurodo svarbiausius Džekobo/Jokūbo gyvenimo lūžius, iš kurių „sulipdytas“ visas spektaklis. Tačiau etiudinė spektaklio forma, epizodai, jungiami tamsoje perstatinėjančių rekvizitą aktorių, griauna pačios fabulos nuoseklumą ir vientisumą. Tokio fragmentiško scenų koliažo pakanka supažindinti žiūrovus su siužeto linija, bet trukdo aktoriams organiškai ir dinamiškai auginti personažą pateisinant jo veiksmus, pvz., staigus Ionos apsisprendimas palikti Džekobą po dešimties metų draugystės atrodo gana neįtikinamai.
Darius Lukas Piraitis pasirinko pakankamai sudėtingas problemas, labiausiai susitelkdamas ties aktualia tapatybės praradimo tema. Asketiškas spektaklio režisūrinis sprendimas skatina plačiau nagrinėti ne sceninį vyksmą, o iš paties siužeto kylančias mintis. Dėl šių trumpų epizodų, neleidžiančių įsibėgėti veiksmui ir pasiekti kulminacijos, spektaklio idėja lieka stipresnė už jo įgyvendinimą.
