Lietuvių režisierius – itališkų aistrų sūkuryje. Turine publika nušvilpė O. Koršunovo statytos operos „Užburtoji fleita“ premjerą

2006-12-20 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2006 12 19

aA

Paulius Jurkevičius, Milanas,
Rūta Oginskaitė

Įsiutusi publika baubė

Švilpimai buvo skirti Alessandro Baricco

Ką itališkai reiškia „būūū“? Tai viso labo paprastas ištiktukas. Bet jeigu „būūū“ pasigirsta teatre, kai vyksta spektaklio premjera, tada galima drąsiai daryti išvadą, kad „būūū!“ – aukščiausia italų publikos protesto forma.

Turino „Regio“ teatre prieš savaitę įvyko sensacija: aplodismentais, susižavėjimo šūksniais Europos teatrų scenose ne kartą sutikto lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis buvo palydėtas tuo įniršio kupinu italų „būūū!“. Bet ne vien tiktai O. Koršunovas nusikalto publikai. Įžeidžiantis choras „būūū!“ ir piktos recenzijos už Wolfgango Amadeaus Mozarto operą „Užburtoji fleita“ pirmiausia buvo skirti ne jam, o spektaklio scenaristui, garsiam rašytojui Alessandro Baricco.

W.A.Mozarto operą drastiškai perkūręs italas pasislėpė. Po skandalu virtusios premjeros jis nė karto nepasirodė, todėl žiūrovai visą susikaupusį įniršį išliejo ant lietuvių režisieriaus ir aktorių trupės.

Laikraštyje – kūrinio teismas

„La Stampa” kaltina

Istorija apie nušvilptą W.A.Mozarto operos premjerą atsidūrė pirmajame įtakingo Turino dienraščio „La Stampa“ puslapyje. Lietuvio režisuota opera sulaukė nė kiek ne mažiau dėmesio nei legendinio Franco Zeffirelli „Aida“ su Violeta Urmana Milano „La Scala“ teatre.

Turino „La Stampa“ recenzijos pavadinimas buvo trumpas ir nepaliekantis jokių galimybių interpretacijoms: „Užburtosios fleitos“ teismas“. Kaltinamasis buvo A.Baricco, tačiau teisiamųjų suole atsidūrė ir O.Koršunovas. Spektakliui scenografiją kūrė Jūratė Paulėkaitė, kostiumus – Agnė Kuzmickaitė, dalyvavo ir lietuvių aktorių grupė. Tik 44-ajame „La Stampa“ puslapyje – straipsnis su didžiule antrašte, teigiančia, kad tai – „Baricco teismas“.

Prieštaringas rašytojas

Šis ekstravagantiškas intelektualas Italijoje labai populiarus. Vieni jį dievina, kiti nuoširdžiai jo nekenčia. Užkariavęs skaitytojus prozos knygomis „Jūra vandenynas“, „Šilkas“, „Smėlio pilys“, A.Baricco pasuko į pavojingus filosofinės, politinės, egzistencinės eseistikos vandenis.

Jo rašinių ciklas „Barbarai“ apie nuolat greitėjantį pasaulį, kuriame tradicinės kultūros sampratos apsivertė aukštyn kojom, sulaukė entuziastingų garbintojų ir tiek pat aistringų niekintojų.

Santūrių žiūrovų teatras

A.Baricco visą šį rudenį kalė prie kryžiaus moderniuosius barbarus, išniekinusius tradicines vertybes. Rašytojo nuomone, barbarai sugadino viską: pradedant statinėse ilgai bręstančiu vynu ir baigiant suvulgarinta klasikine muzika.

Sprendžiant iš „La Stampa“ recenzijų (O. Koršunovo spektaklį aptarė bene rekordinis straipsnių skaičius viename laikraščio numeryje – net penki), šįsyk barbaru tapo pats A.Baricco. Jis taip išmėsinėjo „Užburtosios fleitos“ rečitatyvų tekstą, kad neatlaikė Turino melomanų nervai.

Turino „Regio“ teatras, palyginti su Milano, Romos, Venecijos scenomis, garsėja neįprastai ramia, santūria ir tolerantiška publika. 1740 metais Savojiečių aristokratų dinastijos įkurtas teatras – toks pat garsus kaip ir Milano „La Scala“. Čia ne kartą lankėsi Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Turino „Regio“ žiūrovai vos vos švilpia tik išskirtiniais atvejais, o dažniausia kritikos forma – šalti, trumpi plojimai.

Išniekino klasiką ir pabėgo

Šįsyk publika griebėsi kraštutinės protesto formos, nes A.Baricco praturtino „Užburtosios fleitos“ libretą visiškai naujais personažais, kurių originaliame Emanuelio Schikanederio tekste nebuvo.

Skandalingasis A.Baricco pakeitė netgi XVIII amžiuje sugalvotus personažų vardus bei pasiūlė spektaklio kūrėjams ir aktoriams su tekstais elgtis laisvai ir laisvamaniškai: „Tai juk ne evangelija“. Ir galų gale A.Baricco pasielgė visai negražiai – užuot išklausęs jam skirtus „būūū!“, spruko palikęs O.Koršunovą su trupe itališkų aistrų sūkuryje.

Italai užjautė režisierių

Orkestro dirigentas Fabio Biondi gina Koršunovą. Nuotraukos iš www.comune.torino.it

Štai kaip premjeros vakarą aprašė „La Stampa“: „Griausmingas „būūū!“ pasveikino lietuvių režisierių, tapusį visiškai nekaltu adresatu protesto, kuris buvo aiškiai skirtas teksto autoriui“. Anot Turino dienraščio, „Koršunovas užkulisiuose buvo šokiruotas, kai pasigirdo pirmasis jo karjeroje švilpimas“.

Teatro „Regio“ orkestro dirigentas Fabio Biondi pabrėžė tą patį: „Režisieriui kliuvo tai, kas buvo skirta Baricco“. Dirigento nuomone, perkurtos W.A.Mozarto operos tekstas buvo ne toks ir blogas: „Šiek tiek lengvokas, šiek tiek orientuotas į juokus, bet visiškai priimtinas“.

F.Biondi pabrėžė, jog O. Koršunovo režisuota „Užburtoji fleita“ – tikrų tikriausia opera: „Visos Mozarto natos skambėjo ta tvarka, kaip joms ir derėjo skambėti“. Užtat dirigentas nepateisino rašytojo sprendimo premjeros vakarą nepasirodyti Turino „Regio“: „Teatro etikos požiūriu – tai nelabai suvokiamas elgesys. Mes lyg buvome palikti likimo valiai?“.

Liko vaidinti Turine

Po premjeros lietuvių grupė liko Turine, nes „Užburtoji fleita“ bus vaidinama iki Kalėdų. O. Koršunovo spektaklio buvo nuvykusi pažiūrėti jo teatro atstovė ryšiams su užsieniu Audra Žukaitytė.

Ji „Lietuvos rytui“ papasakojo, kad „Regio“ teatro vadovybė liko patenkinta lietuvių darbu ir ketina toliau bendradarbiauti su O. Koršunovu. Generalinis direktorius Walteris Vergnano tai pareiškė viešai per spaudos konferenciją. Jis neslėpė, kad teatras laukė skandalo – juk spaudoje ir iki tol buvo straipsnių, nukreiptų prieš A.Baricco. Šis nelietė „Užburtosios fleitos“ dainuojamųjų tekstų, jie buvo atliekami vokiečių kalba, o rečitatyvus perrašė savaip.

A.Žukaitytei susidarė įspūdis, kad per premjerą publikos amžiaus vidurkis buvo apie 70 metų. Tai publika su kailiais ir briliantais. Aišku, puošnieji konservatyvūs ir garbaus amžiaus žiūrovai patys nekaukia per premjeras. Tai daro samdyti klakeriai. Būtent dėl jų darbo ir kilo skandalas, kuris be galo išgarsino „Regio“ premjerą.

Žiūrovai tildo vieni kitus

Su O. Koršunovu dirbusiam filosofui ir vertėjui Kristupui Saboliui atrodė, jog į premjerą susirinko „tuberkuliozės dispanseris – man visą laiką kosėjo į ausį. Kitą dieną publika buvo visai kitokia, plojo ir šaukė „bravo“.

Po triukšmingosios premjeros teatro vadovai, artistai net atsiprašinėjo O. Koršunovo ir visos lietuvių grupės. O.Koršunovas sakė, kad nieko nekeistų savo spektaklyje. O A. Baricco, nedalyvavęs nė vienoje repeticijoje, „Užburtąją fleitą“ pamatys tik gruodžio 24 d. – kai baigs filmavimo darbus Londone.

„Užburtojoje fleitoje“ vaidinanti šokėja Rūta Butkutė parašė „Lietuvos ryto“ žurnalistei žinutę, kad šeštadienį „buvo tik plojimai ir buvo, kas šaukė „bravo“. Kaukimo nebuvo. Bet penktadienį, antros dalies pradžioje, kai pradėjo kalbėti aktoriai, pasigirdo švilpimas ir balsai: muzikos duokit mums, muzikos. Tada sujudo kiti, pradėjo rėkt, kad vaidinkit, ir tada įsitraukė trečia žiūrovų dalis – pradėjo tildyti tuos kaukiančius. Bet spektaklio pabaigoje buvo tiktai plojimai. Tai va, kaip kol kas vyksta spektakliai“.

recenzijos
  • Nėra namų be dūmų

    Šiek tiek žaismingu humoru apkaišytos realybės švelniai į vaikų pasaulį įpučia režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Namai namučiai“. <...> Tai jautrus ir atidus spektaklis vieniems mažiausių žiūrovų, kuris neapsiriboja vien pasakiška laime.

  • Būdravimo laikas

    Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.

  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.