Lietuviškos mitologijos pamokos Kauno lėlių teatre

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2016-07-06 Kauno.diena.lt, 2016 07 04

aA

Kauno valstybinis lėlių teatras sezoną palydėjo Andriaus Žiurausko režisuoto spektaklio visai šeimai "Noriu - negalima, reikia - nenoriu" premjera.

Tai vieno populiariausių teatro repertuare esančio spektaklio "Šeimynėlė iš Didžiosios girios" (premjera įvyko 2010 m.) tęsinys.

Atsakomybės leitmotyvas

Pirma dalis kurta bendradarbiaujant Kauno teatro kūrybinei grupei su kūrėjais iš užsienio: režisieriumi Olegu Žiugžda (Baltarusija), dailininke Lesia Lučko (Ukraina), kompozitoriumi Bogdanu Ščepanskiu (Lenkija) ir kompiuterinės animacijos autoriumi Danieliumi Žiugžda (Baltarusija). Na, o antrąją dalį režisuoti ėmėsi A. Žiurauskas. Abiejų pastatymų kūrybinio proceso metu siekta surasti kuo tinkamesnę meninę kalbą, padedančią lietuviškos mitologijos pasauliui, atsiskleidžiančiam a.a. religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus parašytose pasakose vaikams, tapti suprantamu ir įdomiu mažojo žiūrovo žvilgsniui.

Formos atžvilgiu abu spektakliai gana panašūs. Juose veikia tie patys pagrindiniai dramaturgės Daivos Čepauskaitės pagal G.Beresnevičiaus iki galo taip ir nesuspėtas parengti pasakas sudėliotų istorijų veikėjai - Kaukų šeimynėlė. Pasikeičia tik kai kurie šalutiniai ir epizodiniai personažai. Scenoje regimi tas pats dailininkės L.Lučko kurtas Kaukų namų interjeras ir miško erdvė. Pasigirsta ir panašūs smalsumą žadinantys kompozitoriaus B.Ščepanskio kurti paslaptingi muzikiniai motyvai.

Turinio prasme tai skirtingos istorijos, greičiau mažųjų Kaukučių nuotykiai su konkrečios pamokos užtaisu. Ukrainiečio režisieriaus O.Žiugždos režisuotoje pirmoje dalyje išmokstama prisiimti atsakomybę už savo pačių veiksmus. Spektaklio leitmotyvu tampa žodžiai: "Viskas galima, bet ar reikia?!" Mažieji žiūrovai kartu su veikėjais leidžiasi kelionėn iš Didžiosios girios centro (sakralios, saugios vietos) tolyn į iki šiol nepažintą ir pavojų kupiną girios ertmę. Ir šios kelionės metu supranta, kad nors ir šiandien galima daryti viską, kas tik šauna galvon, vis dėlto reikia atsakingai spręsti, ką su šia laukine laisve daryti. Kad pamoka būtų dar įtaigesnė, Kaukų šeimynėlę įkūnijančios lėlės itin žmoginamos. Tai šias mitologines būtybes išskiria iš kitų personažų - pastaruosiuose galima įžvelgti tam tikrą personifikacijos laipsnį, tačiau savo išvaizda ir poelgiais jie išlaiko paslaptingą abstraktųjį įvaizdį.

Lietuvių mitologijoje Kaukas (dar vadinamas Kaukučiu ar Pūkiu) - mitinė būtybė-dvasia, atsakinga už vaisingumą, derlių ir turtus - įvairias gamtos gėrybes, kurias atnešdavo žmonėms. Mitologiniai Kaukai vaizduojami kaip maži žmogeliukai, gyvenantys netoli arba greta žmonių namų. G.Beresnevičius vienos iš pasakų knygos ("Kaukučiai ir Varinis Šernas") pradžioje šias mitologines esybes apibūdina šitaip: "Kaukai - tai pėdos aukščio būtybės, darbščios, išmanančios amatus, švelniai gauruotos, smalsiais snukeliais ir letenėlėmis su aštriais nageliais." Tiek O.Žiugždos, tiek A.Žiurausko pastatymuose šios būtybės visiškai neturi gąsdinančių elementų - jie gana simpatiški ir gyvena tokį šeimyninį gyvenimą, kurį kasdien patiria ir spektaklį stebintieji - tiek vaikai, tiek ir jų tėveliai.

Archetipinė kelionė

Kaukučių patirtas nuotykis atspindi archetipinę mitologinės kelionės, ypač dažnai sutinkamos mituose ir pasakose, schemą: jie atsiskiria nuo šeimos ir keliauja į nepažįstamas girios erdves, kuriose patiria tam tikrų išbandymų, o juos sėkmingai įveikę ir taip įgiję išminties sugrįžta namo. Šie išbandymai spektaklyje nėra sudėtingi, bet tiesiog būtini besiformuojančiai mažajai asmenybei.

Savarankiškos išbandymų scenos atlieka keletą funkcijų vienu metu - jos ne tik sudaro istorijos struktūrą, bet ir sulig kiekviena jų pristatoma nauja mitologinė būtybė. Kai kada tai mažytės, o kartais didžiulės dviejų aktorių apsivelkamos ir valdomos lėlės - pirmoje dalyje Ragana su savuoju kioskeliu, antroje - Dėdė aitvaras su fejerverkais. Pastarieji šiek tiek baugina, tačiau jų portretuose rimtumas susilieja su subtilia ironija, verčiančia vaizduojamus įvykius vaikų akyse būti ne tokius baisius ir nuobodžius. Svarbiausia yra tai, kad ši kelionė alsuoja archajišku lietuviškumu.

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.