Lietuviškos mitologijos pamokos Kauno lėlių teatre

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2016-07-06 Kauno.diena.lt, 2016 07 04

aA

Kauno valstybinis lėlių teatras sezoną palydėjo Andriaus Žiurausko režisuoto spektaklio visai šeimai "Noriu - negalima, reikia - nenoriu" premjera.

Tai vieno populiariausių teatro repertuare esančio spektaklio "Šeimynėlė iš Didžiosios girios" (premjera įvyko 2010 m.) tęsinys.

Atsakomybės leitmotyvas

Pirma dalis kurta bendradarbiaujant Kauno teatro kūrybinei grupei su kūrėjais iš užsienio: režisieriumi Olegu Žiugžda (Baltarusija), dailininke Lesia Lučko (Ukraina), kompozitoriumi Bogdanu Ščepanskiu (Lenkija) ir kompiuterinės animacijos autoriumi Danieliumi Žiugžda (Baltarusija). Na, o antrąją dalį režisuoti ėmėsi A. Žiurauskas. Abiejų pastatymų kūrybinio proceso metu siekta surasti kuo tinkamesnę meninę kalbą, padedančią lietuviškos mitologijos pasauliui, atsiskleidžiančiam a.a. religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus parašytose pasakose vaikams, tapti suprantamu ir įdomiu mažojo žiūrovo žvilgsniui.

Formos atžvilgiu abu spektakliai gana panašūs. Juose veikia tie patys pagrindiniai dramaturgės Daivos Čepauskaitės pagal G.Beresnevičiaus iki galo taip ir nesuspėtas parengti pasakas sudėliotų istorijų veikėjai - Kaukų šeimynėlė. Pasikeičia tik kai kurie šalutiniai ir epizodiniai personažai. Scenoje regimi tas pats dailininkės L.Lučko kurtas Kaukų namų interjeras ir miško erdvė. Pasigirsta ir panašūs smalsumą žadinantys kompozitoriaus B.Ščepanskio kurti paslaptingi muzikiniai motyvai.

Turinio prasme tai skirtingos istorijos, greičiau mažųjų Kaukučių nuotykiai su konkrečios pamokos užtaisu. Ukrainiečio režisieriaus O.Žiugždos režisuotoje pirmoje dalyje išmokstama prisiimti atsakomybę už savo pačių veiksmus. Spektaklio leitmotyvu tampa žodžiai: "Viskas galima, bet ar reikia?!" Mažieji žiūrovai kartu su veikėjais leidžiasi kelionėn iš Didžiosios girios centro (sakralios, saugios vietos) tolyn į iki šiol nepažintą ir pavojų kupiną girios ertmę. Ir šios kelionės metu supranta, kad nors ir šiandien galima daryti viską, kas tik šauna galvon, vis dėlto reikia atsakingai spręsti, ką su šia laukine laisve daryti. Kad pamoka būtų dar įtaigesnė, Kaukų šeimynėlę įkūnijančios lėlės itin žmoginamos. Tai šias mitologines būtybes išskiria iš kitų personažų - pastaruosiuose galima įžvelgti tam tikrą personifikacijos laipsnį, tačiau savo išvaizda ir poelgiais jie išlaiko paslaptingą abstraktųjį įvaizdį.

Lietuvių mitologijoje Kaukas (dar vadinamas Kaukučiu ar Pūkiu) - mitinė būtybė-dvasia, atsakinga už vaisingumą, derlių ir turtus - įvairias gamtos gėrybes, kurias atnešdavo žmonėms. Mitologiniai Kaukai vaizduojami kaip maži žmogeliukai, gyvenantys netoli arba greta žmonių namų. G.Beresnevičius vienos iš pasakų knygos ("Kaukučiai ir Varinis Šernas") pradžioje šias mitologines esybes apibūdina šitaip: "Kaukai - tai pėdos aukščio būtybės, darbščios, išmanančios amatus, švelniai gauruotos, smalsiais snukeliais ir letenėlėmis su aštriais nageliais." Tiek O.Žiugždos, tiek A.Žiurausko pastatymuose šios būtybės visiškai neturi gąsdinančių elementų - jie gana simpatiški ir gyvena tokį šeimyninį gyvenimą, kurį kasdien patiria ir spektaklį stebintieji - tiek vaikai, tiek ir jų tėveliai.

Archetipinė kelionė

Kaukučių patirtas nuotykis atspindi archetipinę mitologinės kelionės, ypač dažnai sutinkamos mituose ir pasakose, schemą: jie atsiskiria nuo šeimos ir keliauja į nepažįstamas girios erdves, kuriose patiria tam tikrų išbandymų, o juos sėkmingai įveikę ir taip įgiję išminties sugrįžta namo. Šie išbandymai spektaklyje nėra sudėtingi, bet tiesiog būtini besiformuojančiai mažajai asmenybei.

Savarankiškos išbandymų scenos atlieka keletą funkcijų vienu metu - jos ne tik sudaro istorijos struktūrą, bet ir sulig kiekviena jų pristatoma nauja mitologinė būtybė. Kai kada tai mažytės, o kartais didžiulės dviejų aktorių apsivelkamos ir valdomos lėlės - pirmoje dalyje Ragana su savuoju kioskeliu, antroje - Dėdė aitvaras su fejerverkais. Pastarieji šiek tiek baugina, tačiau jų portretuose rimtumas susilieja su subtilia ironija, verčiančia vaizduojamus įvykius vaikų akyse būti ne tokius baisius ir nuobodžius. Svarbiausia yra tai, kad ši kelionė alsuoja archajišku lietuviškumu.

recenzijos
  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.