Dauguma lietuvių kalbos ir literatūros pamokas greičiausiai pamename kaip dalyką, per kurį buvo liepiama skaityti knygas iš sąrašo. Kodėl būtent tas knygas ir ko jaunas žmogus turėtų iš jų pasisemti? Klausimas, į kurį atsakyti galėtų tik entuziastingas ir iš pašaukimo dirbantis mokytojas. Ne paslaptis, kad vienas būdų, kurių griebiasi neretas lietuvių kalbos pedagogas, yra teatras, nes spektaklis – ta forma, kuri per egzaminą moksleiviui padės išsigelbėti, jei jis netyčia knygos taip ir neperskaitė ar nesuprato. Tad anksčiau repertuaruose vaidendavosi tokie siužetą atkartojantys ir jaunimui it priešnuodis nuo teatro suveikiantys kūriniai. Tačiau tai labiau praeities reiškiniai, apie kuriuos nereikėtų plėstis.
Žinodami, kad privalomos literatūros sąrašo kūriniais paremti spektakliai patrauks egzaminų nuotaikomis gyvenančių žiūrovų (o gal labiausiai jų mokytojų) dėmesį, teatro „No Shoes“ kūrėjai nusprendė į pamokos žanrą pažiūrėti iš teatrinės perspektyvos. O kartu suvesti sąskaitas su lietuvių kalbos ir literatūros pamokomis bei joms skirtu egzaminu. Ir čia norėtųsi švieslentės su užrašu „1 : 0 – teatro naudai“.
Monospektaklyje „Beveik laimingas“ (rež. Justas Tertelis), sukurtame Jurgio Kunčino romano „Tūla“ motyvais, paties kūrinio rasti beveik nepavyks – jis tampa atsvara paskaitai apie patį autorių ir jo gyvenimo kelius bei klystkelius. Nors gal ir tai nebūtų pats tiksliausias apibūdinimas – svarbiausi akcentai vis dėlto susiję su tuo, kaip „Tūla“ gimė ir kelerių metų autorius parašė knygą. Tarsi moksleiviams primenant – ko nors gyvenime pasiekti laiko dar turite į valias, ir pabrėžiant, kad mūsų kultūroje dar išlikę daug genijaus mito apraiškų.
Stebint, kaip aktorius Raimondas Klezys valdo publiką ir geba nuskaityti ją taip, kad interaktyvumą paverčia itin natūraliu ir visai neforsuotu spektaklio elementu, vis norisi prisiminti, jog jis – ir pedagogas. Kiekvieną savo žingsnį ir žvilgsnį jis, regis, apskaičiuoja taip, kad tiksliai žino, kokį rezultatą gaus, ir puikiai režisuoja žiūrovų dėmesį. Tarsi tikroje pamokoje jis moksleiviams yra paruošęs ir skaidrių (bet tokių šiek tiek retro ir originalesnių, o ne šiaip „PowerPoint“ pristatymą projektoriaus ekrane), ir netikėtą žinių patikrinimo testą, kurį reikia atlikti, ir šiek tiek autoriaus biografijos, ir šiek tiek savo biografijos faktų. O pastarieji dailiai susilieja su neseniai kine pasirodžiusiomis „Pietinia kronikomis“ (rež. Ignas Miškinis, 2024), kuriose pagrindinis treningų „kultūrą“ išpažįstantis veikėjas pats sau netikėtai įninka į knygas ir galiausiai pasuka filologijos link. Taip ir Klezio pasakotojas, vieną akimirką skaldęs malkas, netikėtai atsiduria skaitovų konkurse ir galiausiai vaidybos studijose.
Stebint, kaip gyvai, raiškiai ir įtraukiai Klezys pasakoja – ar tai būtų Kunčino biografijos faktai, ar bandymas ženklų kalba atkartoti romano siužetą, ar istorija iš jo skaitovų konkurso laikų, – galima net pamanyti, kad atsidūrei gerai sukomponuotame stand-up komedijos šou. Sakiniai ir jų loginiai kirčiai dėliojami taip, kad pasiektų vadinamąją punch line (juokingiausią pasakojimo vietą), priverčiančią publiką nusijuokti ir neprarasti dėmesio, nes jei leisi tekstui ramiai sau plaukti, tai ir sakiniai bei jų prasmės praplauks neprisišvartavusios.
Aktorius tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos. Čia teatras gyvas, aktorius yra prieš pat tave ir bet kada gali užkalbinti, pakviesti kartu padainuoti karaokę ar tiesiog būti kartu. Ir dar tą teatro gyvumą pabrėžia pasiteiraudamas, ar publika turi pastabų, nes spektaklis – toks dalykas, kurį įmanoma koreguoti: jis nėra įspraustas į įrašo spąstus. Toks bendravimas abiturientams turėtų būti priimtinesnis už literatūros įpaveikslinimą ir nesukelti alergijos teatrui ateinantiems dešimčiai metų.
Spektaklyje „Beveik laimingas“ taip pat galima pajusti lengvą jaunuoliams skirtą raginimą į egzaminus pažvelgti ir šiek tiek paprasčiau, ir šiek tiek kritiškiau: kaip kūrinio pradžioje teigia Klezio personažas Pedagogas, gyvenimas po jų dar tik prasideda. O tada jau ir tikrovėje visi „Tūlos“ ar kitų romanų siužetai gali ištikti.
