Kai festivaliai baigiasi, visus apninka liūdesys: vieni galvoja apie savo teatrų silpnus repertuarinius spektaklius ir įdomius pasaulinius menininkus, kurių dėl mažų finansų nedaug kas gali pasikviesti, kiti gailisi, jog nutrūksta „buvimas kartu“. O lėlininkai ypač moka būti kartu, jiems iš tikrųjų gera drauge.
Šeštadienį Kaune baigėsi XIX tarptautinis lėlių teatrų „Skrajojantis festivalis“. Jo direktorius Sigitas Klibavičius pasistengė, kad turtingą ir intensyvią jo programą lemtų kokybė, o ne būgštavimai dėl finansinių sąnaudų. Žiūrovus traukė menininkų pristatymai, skirtingi lėlių valdymo technikos principai, įvairūs žanrai ir geografinė įvairovė. Tokio didžiulio darbo net per vienerius metus neatliktum. Festivalis išleido didžiulį dvikalbį katalogą (parengė Vilmantas Juškėnas), kiekvieną spektaklį lydėjo anotacijos, kai kurie spektakliai buvo verčiami į lietuvių ar anglų kalbas. Mažiukas Kauno lėlių teatras tapo Nojaus arka, kurioje sutilpo didžiulės lėlininkų trupės, jų dekoracijos... Sigitas Klibavičius, garsėjantis vaišingumu, atvykusius lėlininkus nuo ryto iki vėlaus vakaro maitino ir alumi vaišino... Mažose lėlininkų džiunglėse, po vijoklių pavėsine, slepiančia nuo parkelyje zyliojančių žmonių, virte virė gyvenimas. Kaip vėliau per uždarymo ceremoniją Kauno muzikiniame teatre direktorius kalbėjo (o ne paistė oficialias nesąmones), trumpiausios naktys būna ne per Jonines, bet per festivalį. Kauno teatrinei bendruomenei ištikimai atstovavo vienintelis Dainius Svobonas. Dėl savo teatre vaidinamo spektaklio jis į uždarymo iškilmes nespėjo, tačiau į tas pačias „džiungles“ atėjo ir lašinukus ant laikraščio pjaustė...
Tarp atmintyje išliekančių spektaklių - Varšuvos „Malabar Hotel“ teatro „Baldandersas“, sukurtas aktoriaus-lėlės. Lenkų lėlininkystė seniai vysto principą, ir kiekvienais metais atsiranda nauji talentingi kūrėjai, sėkmingai per lėlių pasaulį besiskinantys kelią į dramos teatro valdas. Marcinas Barnikowskis 2006 m. sukūrė scenarijų pagal jo vaizduotę sužadinusius Jorge Luiso Borgeso, Rolando Toporo ir Edgaro Alano Poe kūrinius. Kartu su Marcinu Bikowskiu jie ir lėles sukūrė, ir visą kūrinį suvaidino. Lenkai drąsūs, nebijo tokio interpretacijos svorio ir pavojaus apskritai likti nesuprastais. Mistifikuoti teatrą imasi tik rimtai savo profesiją išmanantys profesionalai. Abu Marcinai pasakoja istoriją apie Borgeso „Vaizduotės būtybių knygos“ demoną, įkalintą narve ir stebimą savo šeimininko. Bikowskiui tenka ypatingas krūvis: jis suvaidina net kelis skirtingus personažus. Jo lėlės prilipusios ar išlipančios iš jo tariamų tekstų, įdomios ir paveikios, nes užaugina dar vieną sluoksnį, kuris yra kaip atskiras žmogaus metamorfozių rinkinys. Spektaklis pakankamai sunkus, bet paveikus, nes susijęs su žmogaus pasąmone, su pasauliu, kurį dažnai teatre sunku išreikšti net žodžiais, o „Baldanderse“ tai perteikiama lėlėmis.
Gražiai nustebino Ostravos (Čekija) lėlių teatro spektaklis „Mergaitė su apelsinais“. Lyginant su „Baldandersu“, spektaklis visai paprastas, tačiau atvira spektaklio didaktika kūriniui suteikė žavesio. Sūnus, gulėdamas ant sofutės, skaito kadaise mirusio tėvo romantinę istoriją apie jo pažintį su mama, o šešėlių teatras visa tai iliustruoja. Teksto pakylėtumas, graži literatūrinė kalba spektakliui suteikė paprasto grožio. Vaikai sėdėjo amo netekę.
Festivalio fejerverku buvo numatytas olando Duda Paivos spektaklis „Išpera!“ Kūrinys juo ir tapo. Duda Paiva tarytum iš vidaus dekonstravo visą Muzikinį teatrą. Atrodo, nieko ypatingo neįvyko: jis tiesiog sukūrė šiuolaikinį spektaklį. Scena paversta dideliu šiukšlių konteineriu, iš kurio / kuriame randasi visas pasaulis. Iš negyvo užauginamos ne tik gyvos būtybės, bet jos tampa gyvybingesnės už patį jų valdytoją.
Brazilų kilmės menininkas (o ne aktorius ar atlikėjas) kadaise buvo šokėju, tačiau pasigedęs „sudėtingesnės“ kalbos, dialogą užmezgė su lėlėmis, kurios netrukus tapo didžiulio ir sudėtingo pasaulio „bendraautorėmis“. Bet šokio pamokos niekur nedingo. Scenoje - tikras virtuozas, kuris pakeri nuo pat pirmųjų akimirkų. Paivos teatrą gali kviesti bet kokie festivaliai - atitiks visus parametrus. Apie šį spektaklį galima rašyti pačiais įvairiausiais rakursais. Ir viskas bus teisinga, nes spektaklis universalus, o jį kuria techniškai aukščiausio lygio scenos kūrėjas.
 |
| „Mergaitė su apelsinais”, Ostravos (Čekija) lėlių teatras |
Iš pažiūros nedidelio ūgio rudaplaukis scenoje tampa ir milžinu, ir mažesniu už lėlę. Šios transformacijos susijusios ne su išorinio pasaulio įprasminimu, bet su kūrinyje narpliojamomis problemomis. Jos netgi kiek panašios į „Baldandersą“: čia taip pat pasakojama nuodėmių ir baimės istorija, paremta garsaus prancūzų rašytojo Boriso Viano novele „Širdies plėšikas“. Siurrealistiškai keisti įvykiai, fantasmagoriška aplinka ir absurdas persipynę su Paivos meile viskam, prie ko jis prisiliečia. Dėl to „Išpera!“ tampa miela ir šilta, o personažai - artimi ir psichologiškai atpažįstami. Paivai svarbu perteikti žmogaus žiaurumo mechanizmų anatomiją. Pasikvietęs į pagalbą scenografą Hansą C. Boerį, jis bendra plastikinių „šiukšlių“ kompozicija ir įtaigiais videovaizdais ant plačiaformačio ekrano tarytum piešia šiuolaikinį paveikslą, primenantį tapytojų grupės „Cobra“ kūrybą. Šie dailininkai iš Kopenhagos, Briuselio ir Amsterdamo domėjosi pasąmonės impulsais, kūrė, remdamiesi iracionalia emocijų kalba, jų kūriniams būdingos ryškios spalvos, gaivališka faktūra, abstraktumo ir siurrealistinės konkretybės deriniai. Paiva kalba „visuotinai“: jam svarbi visa aplinka, jis jaučia didelės erdvės visumą. Toks sceninės architektonikos išmanymas, pačiam būnant sudėtingiausių vaidmenų atlikėju, stebino nuo spektaklio pradžios iki pabaigos. Lėlininkas Vitalijus Mazūras konstatavo, kad Paivos lėlės - iš itin gero porolono pagaminti didžiulio formato tvariniai. Jie limpa prie geležies, jie siurbiasi į ką tik nori, jų mimika primena žmones, nors jie yra pakakamai nuasmeninti.
„Išperoje!“ labai daug lėlininkystės atradimų. Paiva taiklias sarkastiškas parodijas, fantastiškus elementus ir neegzistuojantį pasaulį perteikia taip, jog visa istorija tampa jau net ne Viano, o Paivos, nes ją išgalvoja nuo pradžios iki galo. Vyro ir moters meilėje įvyksta daug atradimų: Močiutė ieško dingusios katės Rumbos, kurią, pasirodo, „prarijo“ jos vyras, tuo tarpu pati moteris transformuojasi į keisčiausias moteris, kuriose atsiveria dar sudėtingesni „slėpiniai“. Paivos personažus galima išrinkinėti gabaliukais, tačiau esmė suverta ant spektaklio dramaturgijos, kuri susiformuoja tik per kalbą - Paivos santykį su lėle. Šiame spektaklyje aktorius ne tik valdo lėlę: toji lėlė perima „valdančiojo“ rūbus, akinius; pamažu lėlė su Paiva tarytum susikeičia sielomis. Iki šiol tokio teatro neteko matyti: jeigu „miršta“ aktorius, „miršta“ ir lėlė.
Įdomu, kad kuo labiau skverbiasi į lėles, tuo plastiškesnis tampa Paivos kūnas. Antraip jam nepavyktų taip tiksliai ir giliai atskleisti savo būtybių pasaulio. Lėlės ne tik pamažu nurengia savo „šeimininką“, bet ir pasisavina jo kūno dalis: neilgai trunka, ir Paivos kojas „pasisavina“ šokėja, o vyro mirtį aktorius išgyvena lyg savąją. Nėra nė sekundės, kad lėles Paiva paliktų be globos. Priešingai, jis išgyvena jų pasaulius taip karštai ir audringai, kad kitu žodžiu kaip „meilė“ to nepavadinsi. Paradoksaliai šizofreniški nutikimai visą kūrinį paverčia vientisu spektakliu. Vos tik atsirastų properša, spektaklis subyrėtų, nes jis, atrodo, sudarytas iš atskirų „gabalų“. Bet vientisą istoriją čia pasakoja Paivos kūnas.
„Skrajojantį festivalį“ aktyviai sekė ir jaunieji Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriai - juos globojo Juozas Marcinkevičius, Vitalijus Mazūras, Rimas Driežis, Vilmantas Juškėnas. Jauniausios kartos lėlininkai vilniečiai Kaune ne tik žiūrėjo spektaklius, bet fotografavo, kameromis įrašinėjo pokalbius ir įvairiausius susitikimus. Žingeidūs aktoriai atrodė laimingi patekę į jiems brangią profesinę erdvę, kurią puoselėti tampa ne jų pareiga, bet kūrybinio gyvenimo tikslu.
