„Grybų karas“ teatre „Lėlė“
Kuo jau kuo, bet neišsemiama ir nepaprasta fantazija vaikai yra apdovanoti. Taip pat ir gebėjimu stebuklą įžvelgti paprasčiausiuose dalykuose. Tačiau į vaikus dažnai žiūrima nerimtai, visiems atrodo, kad jiems turi tikti ir patikti viskas. Kažkas panašaus šiandien Lietuvoje vyksta ir su teatru vaikams. Jame geriausiais spektaklio dalyviais-aktoriais dažniausiai tampa būtent vaikai, reiškiantys teigiamas arba neigiamas emocijas. O kam reikalingas vaidinimas, kuriame „spektaklis“ salėje tampa įdomesnis už veiksmą scenoje?
Būtent tokia nereikalingumo grėsmė kybo virš naujausios „Lėlės“ teatro premjeros - muzikinio spektaklio „Grybų karas“ pagal, ko gero, žymiausią poemą vaikams, parašytą Justino Marcinkevičiaus.
Spektaklio problemos prasideda jau nuo pasirinkto žanro. Režisieriaus Algirdo Mikučio sprendimas didžiausią svarbą teikti muzikai (kompozitorius - Olegas Ditkovskis), būtent per ją komunikuojant su žiūrovu, logiškas tik tuo požiūriu, kad taip paprasčiausia išlaikyti nenustygstančios ir greit pavargstančios jaunosios publikos dėmesį. Tačiau šiuo atveju tai sunkiausias kelias, nes daugumos aktorių vokaliniai duomenys nėra pakankamai stiprūs muzikiniam spektakliui. Lėlininkų studijose jie buvo rengiami daugiau kaip dramos aktoriai. Tačiau juos vis dar kausto scenos baimė ir nepatogumo jausmas, tad nenuostabu, kad geriausiai pavykusios scenos yra tos, kuriose su aktorių pagalba veikia atskiros scenografijos detalės. Aktoriams geriausiai sekasi ne vaidyba, o žaidimas su daiktais, scenografijos elementais, kurie virsta įvairiais gyvūnais ar augalais. Aišku, vaikui įdomus stilizuotų daiktų kaleidoskopas scenoje, bet to nepakanka, kad spektaklis taptų visavertis.
Aktoriai veikia kaip ansamblis, tiksliau, kaip išskirtinių bruožų neturinti minia, galbūt dėl to, kad jie jau pripratę slėptis už lėlių, tad ryškiau pasirodo turintieji geresnius vokalinius duomenis. Išsiskiria vyresnieji aktoriai, gavę sąlyginai pagrindinius vaidmenis: Irmantas Jankaitis (Baravykas), turintis stiprų balsą, Almiros Grybauskaitės Paliepė - charakteringas ir pabrėžtinai teatralizuotas personažas. O jaunoji masuotė greičiau atlieka režisieriaus sustatytus veiksmus, nei kuria, žaidžia grybų karą, o juk būtent žaidimo elementas teatre vaikams paveikiausias. Kai aktoriai lieka be režisieriaus užduočių, laukia muzikinių ar choreografinių numerių, matyti, kad jie nelabai žino, ką veikti scenoje, kurioje jie, be to, nesijaučia laisvai. Čia kalta ir pati spektaklio struktūra - aktoriai taip apkrauti techninėmis užduotimis, kad pasimetę tarp jų nespėja galvoti apie kuriamą vaidmenį.
Spektakliui trūksta kontrastų, jis pernelyg lygus, nėra veiksmą į priekį stumiančios ir kontroliuojančios dinamikos, ji nevystoma, Marcinkevičiaus poemos tekstas tiesiog iliustruojamas. Paprasčiausias pavyzdys - kone kertinė frazė, nutraukianti grybų norą kariauti: „Vyrai, slėpkitės greičiau, / Aš grybautojus mačiau!“, ištariama kaip paprasčiausias sakinys, o pasirodę grybautojai menkai tesiskiria nuo pačių grybų.
Scenografija (dailininkė Audronė Bagočiūnaitė-Paukštienė) perpildyta karinės atributikos, tiksliau, karinės maskuotės raštu išmarginta visa spektaklio butaforija ir kostiumai. Dėmėtas scenovaizdis raibuliuoja akyse, dėl jo margumo sunku įžiūrėti atskirus objektus. Muzikinėms melodijoms pritrūko įvairovės, kontrastų, tuo labiau kad ne visiems aktoriams pavyko kokybiškai atlikti savo solo partijas.
Vis dėlto didžiausia pramoga virsta ir vaikų pagyvėjimą sukelia spalvotų kamuoliukų mėtymas į sceną - grybų kariuomenės nukenksminimas. Pats Baravykas su Paliepe „apginkluoja“ vaikus ir paskatina „sušaudyti“ grybų armiją. Kiek šis sprendimas yra priimtinas, net nesinori analizuoti.
Dabar „Lėlėje“ aktyviai kuria jauniausioji, pernai Muzikos ir teatro akademijos „šiltnamį“ palikusi ir „Lėlės“ teatrą atradusi lėlininkų specializacijos aktorių karta. Vis dėlto kiekvieną jų pasirodymą sudėtinga vertinti kaip lėlių teatro spektaklį. Būtent ši konkreti kūrybinė medžiaga (lėlė) reikalinga ne vaidmeniui kurti, o veikiau atlieka butaforijos paskirtį. Džiugu, kad „Lėlėje“, kaip jokiame kitame valstybiniame teatre, į jaunuosius aktorius žiūrima su dideliu pasitikėjimu ir leidžiama laisvai kurti, bet argi kokybiškai kūrybai pakanka tik gerų sąlygų? Jauni menininkai paprastai labai iniciatyvūs, nori atrasti kažką nauja, o šie ką tik diplomus įgiję aktoriai tarsi be laiko pasenę, neatrodo, jog buvimo scenoje jiems reikia kaip oro.
Lėlių teatras prasideda nuo įdvasinto daikto, per jo ryšį, bendravimą su žiūrovu išsiskleidžia šio teatro magija, kai publikos akyse atgyja tai, kas negyva. Atrodo, kad norėdami pritraukti žiūrovus, intriguodami tuo, kad lėlių teatras, - ne tik vaikams, bet ir suaugusiems (kitokio pateisinimo nesugalvoju), „Lėlės“ teatro kūrėjai pamiršta šią magiją. Argi verta „pritempiant“ prie kitų žanrų kurti judesio spektaklius, statyti muzikines pasakaites vaikams ir pamiršti lėles - geriausius jūsų, lėlininkų, scenos partnerius?
