Įdomiausius spektaklius režisierius Agnius Jankevičius sukuria Rusų dramos teatre. Čia įvyko ir naujausio jo darbo - spektaklio „Ledas“ pagal Vladimiro Sorokino to paties pavadinimo romaną - premjera. Jeigu reiktų trumpai apibūdinti šį spektaklį, galima būtų konstatuoti, kad įdomios ir intriguojančios tos scenos, kurias Jankevičius sukūrė atsietai nuo Sorokino, o ne tos, kuriose režisierius per daug pasitiki autoriumi. Auginami keli spektaklio sluoksniai (tai, beje, ne taip paprasta, ir daugelis jaunesnių režisierių to apskritai nesugeba), bet jie lieka režisūriškai iki galo neišspręsti.
Sorokino tekstas teatrui per painus ir savo literatūriškumu pasenęs. Kaip skelbia romano anotacija, tai „fantastinis pasakojimas apie „Šviesos broliją“, kilusią iš ateivių užkoduoto stebuklingo ledo luito, į Žemę atkeliavusio Tunguskos meteorito pavidalu. Neva to stebuklingo ledo dėka Žemėje išaiškėja esantys dvidešimt trys tūkstančiai išrinktųjų „antžmogių“, turinčių ypatingas sielos galias, o visi kiti Žemės gyventojai tėra tik „mašinos iš mėsos“.
Jankevičius turi humoro jausmą, atvirai siekia kalbėtis su labiau išprususia publika, deklaruoja savo meilę socialinio-fantasmagorinio teatro tipui. Jis niekada neslėpė išskirtinio dėmesio rusų literatūrai. Spektaklį „Ledas“ netgi galima būtų pavadinti rusiškiausiu kūriniu Lietuvoje. Nors rusų autoriai statomi visuose Lietuvos teatruose, paprastai režisieriai „užsikabina“ už temų, filosofinių kategorijų, atvirai neanalizuodami to, kas suvokiama vien rusams. „Ledas“ - rusiškumo klišių rinkinys. Nuo pozų iki dainų, nuo tarties, infantilumo iki griežto mąstymo, žaibinės reakcijos, sugebėjimo greitakalbe manipuliuoti moksline terminologija.
„Ledas“ - atviras kūrinys tiems, kurie šaltu protu vertina reiškinius, vaikystėje skaitė daug fantastikos, į viską žiūri blaiviai, tuo labiau, kad ir pats spektaklis sudėliotas iš netolygių, skirtingiems žaidimams priklausiančių kaladėlių.
Kita vertus, gerai, kad Jankevičius nekuria „patogaus“ teatro. Jis ieško teatro ištakų, ieško to, kas galėtų pajudinti visą teatro sistemą. Bet spektaklyje „Ledas“ jis atsisako svarbių pagalbininkų - inscenizacijos autoriaus ir kompozitoriaus, galvodamas, kad skaitant romaną, kuriame apstu dialogų, galima daug ką tiesiog išmesti, paliekant sau tinkamas vietas ir taip sukurti nuoseklią inscenizaciją, o kompozitorių suvokti vien tiesiogine prasme - tik kaip muziką kuriantį žmogų. Dažnai režisieriai patys rašo inscenizacijas (pavyksta labai retai), muziką taip pat patys sugeba parinkti, bet žmogus, kuris sugebėtų apvaldyti režisieriaus pasiūlytus muzikinius „gabalus“ reikalingas ne dėl garsinio fono, o dėl bendro spektaklio audinio, jo dinamikos, ritmo. „Ledas“ pilnas įvairių muzikinių garsų, bet jie „palydi“ pavienes scenas, nesukurdami to, ko reikia suskaldytos struktūros spektakliui. Trumpai tariant, Jankevičius užsikrovė kelių aukštų naštą, kuri tiesiog tapo per sunki.
Dar 2003 metais, vos įžengęs į profesionalų teatrą, Jankevičius jau dairėsi ten, kur dabar atėjo. Pirmas jo pasiūlymas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo Sorokino „Nastia. Naujos eros pradžia“. Aktoriai labai džiaugėsi, bet repeticijos buvo sustabdytos, režisieriui griežtai apsisprendus, premjeros žiūrovai neišvydo. Visa komanda buvo viliojančiai stipri. Manau, kad Sorokinas nepaliko Jankevičiaus nuo tų laikų. Istoriškai dėsninga: jeigu režisieriai kažko kažkada nepastato, jie būtinai prie to grįžta po daugelio metų. Bet prozos labirintai ir skaitymo džiaugsmas, deja, su teatru neturi didelių sąsajų. Teatras privalo turėti savo dramaturgiją, todėl sukurti jo siužetus žymiai sunkiau, nei statyti tai, kas yra literatūriniame tekste.
Atvira forma „Ledas“ kiek panašus į LNDT spektaklį „Didis blogis“. Čia taip pat gilinamasi į blogio anatomiją, bandoma teatrą paversti diskusijų objektu, atviru forumu. Naudojamos panašios žaidimo taisyklės: postmoderni spektaklio kompozicija, trafaretiškai primityvus scenovaizdis (atrodytų, kartu su dailininke Laura Luišaityte keliaujantis iš spektaklio į spektaklį), unifikuoti kostiumai (vieni personažai - su kostiumėliais, kiti - su „treningėliais“ ir gobtuvais ant galvų), daug sąlyginių, atvirai primityvių įvaizdžių, iš dangaus nusileidusio stačiatikių kryžiaus, ketvirtos sienos panaikinimo, tekstą iliustruojančios videomedžiagos (autorius Jonas Tertelis) ar dirbtinio kraujo. Kartais net pagalvoji, koks likimas ištiko į Lietuvą iš Ukrainos atvykusią talentingą aktorę Jevgeniją Gladij: jau kelintame spektaklyje ji vilki vos ne tą patį kostiumėlį arba guli ant stalo, pasruvusi teatriniu krauju.
„Lede“ Jankevičius „žaidžia“ ir pristatydamas kūrinio eksplikaciją, naudodamas literatūrinio teatro principus, ir laužo juos, įvesdamas klounados, netgi cirko elementus. Bet jo valdomas traukinys nežinia nuo kurios vietos jau būna smarkiai pavažiavęs kitur. Jam tiesiog labiau rūpi Sorokinas, nei žiūrovas. Režisierius užsižaidžia ir linksminasi ten, kur kitam galbūt visiškai neįdomu. Truputį liūdna, kad Jankevičiui tas kitas niekada nerūpėjo. Kartais jis savo subjektyvius pastebėjimus bando pateikti kaip universalius tyrimus. Tuomet kyla aibė klaustukų. „Lede“ Jankevičius čiuožia kur tik panorėjęs, ir jam visai nesvarbu, kad čia nemažai scenų, kurios lieka ne tiek fantasmagoriškai abstrakčios, kiek tiesiog literatūriškai nuobodžios. Tuomet žiūrovai užsnūsta, pradeda šalti (ir salėje žiauriai šalta, net vėjas pučia), o po kurio laiko ima vieni kitų klausinėti, kodėl nesibaigia spektaklis, kai paskelbta lygiai viena valanda trumpesnė spektaklio trukmė.
Labiausiai intriguoja prologas ir epilogas. Prologe vaidina ir pats režisierius. Lietuviškai. Į rusų kalbą jį verčia Valentinas Novopolskis. Nemanau, kad dvikalbystė smarkiai keičia esmę, tik laiką ištempia, tuo labiau režisieriaus tekstas ir stilistiškai iki galo nesutvarkytas, ir kirčiavimas šlubuoja. Epilogas - linksmas, prikeliantis, paliekantis vilčių, kad statydamas ne tokį suveltą kūrinį, Jankevičius gali pateikti visiškai naują socialinio teatro pavyzdį. Ir nors jis moka sluoksniuoti spektaklio audinį, moka nebūti tiesmukas, primityvus, šį kartą trūko skaidrumo, grynumo, siekiamos tiesos pojūčio.
Nors spektaklis daug kur slydo pro šoną, sudomino režisieriaus sugebėjimas dirbti su aktoriais. Valentinas Novopolskis šiandien yra vienas stipriausių aktorių Lietuvoje. Jo organika ir aktorinės technikos universalumas kiekviename spektaklyje stebina iš naujo. Jis net savo klišes sugeba kažkur užslėpti. Aktorius žino pagrindinę paslaptį: vaidmens nesukursi be asmeninės patirties, be asmeninės reakcijos, be nuoseklaus, harmoningo požiūrio į situaciją. Šiam aktoriui svetimas dirbtinumas. Jis, kaip Antikos graikas, ieško žmogaus grožio, net jei jo kuriamas žmogus ir klysta.
Spektaklyje taip pat vaidina Valentinas Krulikovskis, Viačeslavas Lukjanovas, Viačeslavas Mickevičius, Jelena Orlova ir Juliana Volodko. Iš pradžių aktoriai pasakoja, pristato savo personažus ir palaipsniui įsikūnija į juos. Vaidina ne tik skirtingas situacijas, bet ir skirtingus žmones. Visada subtilus Krulikovskis neaišku kodėl vokietį vaidino su gruzinišku akcentu, o seniai scenoje matyta Orlova tekstus bėrė kaip žirnius, neleisdama žiūrovui bent truputį pagalvoti (to ypač siekė režisierius). Mickevičiui šis spektaklis tapo benefisu. Komikas iš prigimties, jis kiekvieną sceną ne tik prikelia, bet suteikia jai taip trūkstamos organikos. Be to, aktorius itin atviras partneriams, o pastarieji greta jo taip pat atsigauna, ir galime regėti autentišką scenos vyksmą, kuris turėjo sudaryti visą šio spektaklio pagrindą.
Varia Samsikova - ne tik romano dalis. Jankevičius ją eksploatuoja kaip įmanydamas: apie ją pasakoja, ji įsikūnija, viso spektaklio metu prieš mūsų akis šviečia jos vardas ir pavardė. Fantasmagorinė būtybė, beveik šventoji antžmogių karalystėje. Nors Jankevičiui rūpi žmogus ne mašina, tačiau pateiktoje spektaklio schemoje mąstymo ir pasirinkimo laisvė atimama iš visų personažų. Giminingų sielų ieškantys personažai šią „akciją“ atlieka pakankamai formaliai. Vieninteliam kam pasiseka - tai vienoje iš finalinių scenų ekrane sėdinčiam Vladimirui Putinui, kuris kalba tūkstantmečio išvakarėse. Sveikindamas tautą su artėjančiais Naujaisiais metais, jis net tik fašistiškai atsisveikina su Borisu Jelcinu, bet ir paskelbia programą, kurios rezultatus mes stebime iki šiol. 1999 metų pabaigos prakalba - pranašiška. Būsimas tautos vadas, mėlynakis, suspaustomis lūputėmis skelbia, kaip jis „beveik atsitiktinai“ ateina į valdžią gelbėti tautos ir iškart kuria būsimo režimo taisykles. Šiurpuliukai laksto, žiūrint šiuos dokumentinius kadrus. Stalinas prieš Putiną atrodo kaip musytė. Jankevičius seka pasaką suaugusiems ir tikisi jų lakios vaizduotės...
Nors Jankevičius, kaip ir Sorokinas į pirmą vietą kėlė ne formą, o turinį, vis dėlto ir turinys liko keistai pažeistas. Šiame spektaklyje tarp žodžių lavinos itin daug teatrą „užmušančios“ kalbos. Nuolat tariami įvairūs pavadinimų pirmųjų raidžių junginiai ilgainiui tampa niekiniais. Jų daug, jie tiesiog pradeda ryti brangų sceninį laiką, kuris galėtų būti skirtas režisieriaus išmonei, o jos Jankevičius tikrai turi, bet žiūrovai priversti stebėti vienokią ar kitokią teksto transliaciją. Visaip kaip žiūrovus „apgaudinėdamas“, Sorokinu dantis užkalbėdamas, režisierius kartais ir pats susipainioja, pamiršdamas, kad tie, kurie gūdų vakarą eina į teatrą, jau priklauso „Šviesos brolijai“. O su tokiais žmonėmis reikia elgtis atidžiau. Norint atvirai dekonstruoti mitologemas, prieš tai reikia jas sukurti.
