Suaugti ar nesuaugti, štai kur klausimas. Nes suaugusiųjų pasaulis nėra malonus ir svetingas, o likti amžinu vaiku dažniausiai vieniša, nes visi artimiausieji - įsipareigodami, kurdami šeimas, pirkdami butus - palieka vaikų ir paauglių pasaulį. Nors, skaitant apie Y kartą, dabartinius 20 - 40-mečius, pradeda rodytis, kad norinčių suaugti (bent jau tradicine prasme) kiekis vis mažėja. Tad vis daugiau mūsų gyvena su tėvais, negali ilgesnį laiką dirbti viename darbe, svajoja, užuot ėmęsi konkrečių veiksmų, ir nuolat randa, kas kaltas dėl visų nesėkmių. Tokia suaugti nenorinčiųjų karta turi ir vardą - tai Piterio Peno karta.
Tačiau vieniems aiškinant, kokia mano karta neatsakinga, kiti bando aiškintis kintančias gyvenimo sąlygas bei vertybes. Prisiklausę, kad turime begalybę jaudinančių pasirinkimų kuo būti, retas kuris nori būti paprastu darbininku, atlikti nesudėtingas užduotis prie konvejerio, dirbti kontoroje ir dėlioti, ruošti ir nešioti dokumentus. Begalinių galimybių ir laisvės pažadas mus suviliojo nuolatiniams laimingesnės vietos ieškojimams. O tai daugeliui vyresnių kartų atstovų ir atrodo negalėjimas užaugti. Taip pat mes dažnai norime gyventi paprasčiau, mažiau jaudintis dėl statuso ir daugiau laiko skirti sau, savo artimiesiems, savanorystei, aktyvizmui ar kam nors kitam, kas mus bejaudintų. Todėl nesinori būti Piterio Peno kartos atstove (juk šiame pavadinime nesunku pajusti menkinimą), bet vis dėlto nesunku suprasti, kaip ir dėl ko vyresnėms kartoms neramu stebėti jaunimą, atsisakantį seniau savaime suprantamomis laikytų vertybių.
Tačiau tam tikri dalykai turi vertę, nesvarbu kuriai kartai priklausytume. Ir atsakomybės už savo artimą prisiėmimas yra vienas iš jų. Nes nesvarbu, kiek mums metų, kur ir kaip gyvename, dirbame ar ilsimės, be kitų žmonių, jų palaikymo ir meilės neišgyventume. Tad visai nenuostabu, kad, norėdami stabilios ir stiprios bendruomenės, patys turime atsakyti tuo pačiu. Būtent apie tai man ir buvo Agnijos Šeiko šokio spektaklis jaunimui bei suaugusiesiems „Mano Piteris Penas“, sukurtas Klaipėdos teatre „PADI DAPI Fish“.
Spektaklis paremtas ne tiek Jameso Matthew Barrie knyga ar pjese, kiek jos personažų santykiais. Ne tiek Niekados šalies nuotykiais, kiek vidine kelione savęs ir prasmingos draugystės link. Balta Artūro Šimonio scenos erdvė ir šviesūs, beveik kūno spalvos kostiumai bei abstraktūs Tomo Jurgino vaizdo meno sprendimai spektaklį nutolina nuo mūsų realaus, fizinio pasaulio. Tad „Mano Piteris Penas“ vyksta palatą primenančioje erdvėje, kažkur tarp fantazijos ir realybės. Tačiau gyvai griežiant violončelėms (Klaipėdos violončelių kvartetas, vadovas Mindaugas Bačkus), derinamoms su elektronika (kompozitorius Sven Helbig), muzikos jautrumas ir svajingumas, net ir prasimušant šokių muzikos ritmams, padeda fantazijai dominuoti. Ir šį kartą tai nėra tik spektaklio savybė. Tai ir jo trūkumas.
Pagrindinį vaidmenį čia kuria Julius Jurevičius, jaunas vyras, turintis Dauno sindromą. Spektaklyje „Mano Piteris Penas“ jis ir yra Piteris Penas, nesuaugantis žmogus, kuris padeda suaugti savo aplinkai, išdrįstančiai priimti ir pamilti tiek jį, tiek ir save. Tai gražiausias spektaklio kūrėjų sprendimas. Priminęs ir apie tai, kad suaugti reikėtų ne tik konkretiems žmonėms ar visai kartai, bet ir visuomenei, vis dar atsisakančiai matyti bet kokias negalias, nesudarančiai sąlygų laisvai judėti miestuose, švietimo ir kultūros įstaigose (dažnai net ir pačiuose teatruose).
Tačiau Jiliaus Jurevičiaus Piteris Penas ir spektaklyje jo artimiausio draugo vaidmenį šokęs Mantas Černeckas priminė, kaip sunku įtikinamai sujungti fikciją ir tikrovę. Šiuo atveju fikcija, profesionalus judesys, išmokta bei ištobulinta choreografija pralaimėdavo kiekvieną kartą, kai pradėdavo judėti Julius Jurevičius: tikras, nuoširdus judesys kaip mat nurungia išdailintas kombinacijas. Ir nesvarbu, ar šokamas duetas, ar pasirodo visi spektaklio šokėjai (Inga Kuznecova, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Eiva Dobilaitė ir Niels Claes) - paprastas ir ganėtinai naivus Piterio Peno judėjimas, džiaugsmas ir nuostaba nutolsta nuo profesionalaus judesio nesugrąžinamu atstumu. O kiekvieną kartą Juliui Jurevičiui išėjus iš scenos ar pasislėpus po vieninteliu scenografijos elementu - didžiule, balta kiaušinio puse - profesionalių šokėjų judesiui nebelikdavo jokio iššūkio ir darydavosi kiek nuobodu.
Be to, toks skirtingo judėjimo susidūrimas ne kartą privertė pagalvoti, kad šokama ne kartu, bet šalia. Ypač, kai šokėjai intensyviai juda aplink Julių Jurevičių ar padeda atlikti tam tikras kombinacijas. Tad taip, regis, prieštaraujama spektaklio žinutei apie draugystės ir bendrystės galimybę. Tiesa, Lietuvoje dar neteko matyti labai sėkmingų pavyzdžių, nes visi neprofesionalai, atsinešantys savo realaus pasaulio žinias, patirtis, įgūdžius, iššūkius, scenoje tampa mažesniais ar didesniais svetimkūniais. Išimtys dažniausiai būna dvi: ne teatro/šokio žmonės, kurių pagrindinis darbas taip pat yra scena arba savo srities profesionalai, turintys spektakliuose labai konkrečias užduotis (pavyzdžiui, važinėti riedučiais, atlikti magijos triuką ar perstatyti scenografiją). O dar sunkiau, kai spektakliuose susiduria profesionalumas su negalia. Ir net nebūtinai dėl nesėkmingų kūrėjų sprendimų, o dažnai ir dėl žiūrovams bei kartais atlikėjams kylančių sunkumų priimti ir reaguoti į tai, ką matome, o ne į tai, ką įsivaizduojame, ko nesuprantame, bijome ar kas trikdo.
Nors realybės ir fikcijos susidūrimas spektaklyje „Mano Piteris Penas“ menine prasme nepasirodė pats sėkmingiausias, vis dėlto sujaudino kūrėjų apsisprendimai beveik tuščioje, baltoje erdvėje parodyti mums, kad labai skirtingų patirčių ir sričių kūrėjams įmanoma dirbti kartu. Įvairovė scenos menuose yra tik naudinga. Įvairovė idėjų, estetikų, požiūrių ir scenoje veikiančių bei salėje žiūrinčių žmonių. Kitaip scenos menai rizikuoja tapti priemone įtvirtinti infantilų savęs ir visuomenės suvokimą - visuomenės, kurioje nėra kitokio, o atsakomybė dėl netenkinančios situacijos nuolat nustumiama nepalankioms aplinkybėms. Priemone auginti piterius penus, ištisas jų kartas. O tam mes jau turime socialinius tinklus.
