Lapkritį beveik visą laiką tamsu. Trumpos dienos pasiduoda nakčiai dažniausiai net neišsitraukusios iš už debesų savo svarbiausio ginklo. Gamta prisnūdusi laukia šilumos ir šviesos. O žmonių tempas nelėtėja. Bent jau tų, kurie gyvena miestuose ir vis labiau tampa savo sukurtos aplinkos nei gamtos dalimi. Iš tokio snaudžiančio pasaulio norisi pabėgti. Juo labiau, kad pasiūlymų netrūksta: Tailandas, Indija, Australija, Pietų Amerika, Ispanija, Graikija, soliariumas, pūkinė antklodė, nesibaigiantis renginių maratonas...
Net ir Vilniuje intensyviai remontui uždaromi teatrai kviečia bėgti nuo šąlančio oro ir nemalonių jausmų. Nors ir ne visi. Neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykęs „Versmės“ festivalis realybę bandė priminti, o ne leisti nuo jos pabėgti. Visada, yra ir tokių, kuriems tikrovės tikrovėje negana, reikia dar ir teatre. O visi kiti, aplenkę pjesių skaitymus galėjo eiti kitur. Žiūrėti jau pamėgtų spektaklių arba kad ir Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerą suaugusiesiems.
Mažutėje jaukioje palėpės salėje, į kurią žiūrovai kviečiami gana retai, spalio pabaigoje - lapkričio pradžioje įvyko Gintarės Radvilavičiūtės režisuoto „Doriano Grėjaus portreto“ premjeriniai spektakliai. Ši lėlių teatro režisierė, statydama spektaklius suaugusiems, visada kviečia patirti estetinį malonumą, spęsdama spąstus jausmams. Ar bent taip būdavo anksčiau. Pavyzdžiui, Klaipėdos lėlių teatre statytame spektaklyje „JUOBA“ (2008 m.) arba „Lėlėje“ kurtame „Smėlio žmoguje“ (2014 m.). Tam impulsą duoda režisierės pasirenkami literatūros kūriniai: tiek Alfredo Jarry pjesė „Karalius Ūbas“, tiek Ersnto Theodoro Amadeus's Hoffmanno apsakymas „Smėlio žmogus“ yra susidūrimai su žmogaus puikybe, siaubinga ir sunkiai įveikiama jėga, kurios galia ir pavojai atskleidžiami ir žiūrovams. Panašiai apie puikybės kainą pasakoja ir Oscaro Wilde'o romanas „Doriano Grėjaus portretas“.
Režisierės kuriami vaizdiniai nuo literatūros kūrinių visada nutolsta. Pavyzdžiui, „JUOBOJE“ po fragmentų siužetų pristatymo pats veiksmas būdavo kuriamas kaip savotiškas audinio skiaučių, virtuvės įrankių, žirklių, daržovių, taurių ir stiklinių, aktorių ir manekeno kojų baletas. „Smėlio žmoguje“ daugiau veikė aktoriai, gyvas planas, bet transformuojami kūnai, neatpažįstamos formos ir judėjimo trajektorijos. prikaustę žiūrovų dėmesį, viliojo į abstrakčią erdvę, kurioje kiekvienas galėjo susidurti su savo vidiniu pasauliu. Tam neprireikė nei teksto, nei siužeto.
„Doriano Grėjaus portretas“ kitoks. Visų pirma spektaklis konkretesnis. Bene daugiausiai šioje srityje nuveikia virš auksu įrėmintos vaidybos aikštelės panašiame auksiniame rėme rodomi titrai. Juose be abstrakčių minčių apie meną taip pat rodomos romano siužetą sekti padedančios veikėjų frazės. Šis sprendimas sukonkretina, paaiškina ir papildo ganėtinai nejudrių spektaklyje veikiančių objektų - miniatiūrinių daugiau ar mažiau žinomų skulptūrų kopijų - veiksmą. Nors turi potencialo ir klaidinti: frazės keičiasi nenuspėjamai, ne visada aišku, ar naujas tekstas - prieš tai rodytos personažo frazės tęsinys, ar nauja romaną, spektaklį, meną ir kūrybą komentuojanti mintis. O primiršusiems siužetą veikėjų teksto užuominos geli sukelti daugiau klausimų nei pateikti atsakymų, nes veikėjai ne pristatomi ir įvedami į veiksmą, o tiesiog randasi ir pranyksta, be jokio paaiškinimo ar santykio su kitais veikėjais atskleidimo.
Kitas „Doriano Grėjaus portretą“ sukonkretinantis kūrėjų (greičiausiai - spektaklio dalininkės Renatos Valčik) pasirinkimas - apsisprendimas, kad pagrindinius romano veikėjus reprezentuos skulptūros, kad jos veiks auksiniame paveikslo rėme, o kartais pasirodantys aktoriai dirbs su veidrodžiais, ne tik darkančiais, deformuojančiais kūnus, bet ir primenančiais XX a. pradžios fotografijos eksperimentus. Taip nedviprasmiškai parodoma, kad spektaklis kalba apie meną. Ir apie puikybę, dažnai ir skaudžiai kertančią meno kūrėjams. Nors nesunku suprasti, kad Dorianą Grėjų užvaldęs jaunystės ir išorinio grožio geidulys pavojingas ne tik menininkams. Jis tarsi lapkričio tamsa ir šaltis: veikia visus, bet ne visi juo suserga.
Toks pasirinkimas dalį žiūrovų kiek nutolina nuo veiksmo: juk tai kažkokios skulptūros, gražūs vaizdeliai, ne žmonės, ne mes, ne mūsų jausmai tamsos dengiamuose kūnuose. Nors menas - negyvos, sustingusios medžiagos - dažnai geba mums pasakyti apie mus kur kas daugiau nei mūsų pačių atvaizdai. Regis būtent todėl spektaklyje ne tik žaidžiama žmogaus kūno atspindžiais veidrodžiuose, bet ir pasirinkta personažus, žmones pakeisti skulptūromis (vaidina Sigita Mikalauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Erika Gaidauskaitė, Deivis Sarapinas). O gyvą žmogaus planą režisierė naudoja atskleisdama sielos deformacijas ir kančias, sustingusiems veikėjų kūnams pasirinkus perteklių, geidulius, puikybę.
Spektaklyje veikiančių kūnų - skulptūrų - pasirinkimas kiek stebina. Sibilės vaidmenį atliekanti Milo Venera kelia mažiausiai klausimų. Ji, nors pavadinimas ir nurodo kitaip, yra sukurta Graikijoje ir (greičiausiai) vaizduoja graikų meilės deivę Afroditę. Sibilė „Doriano Grėjaus portrete“ yra aktorė, jo pirmoji aistringa meilė. Tad laiko apniokota iš teatro tėvynės kilusi meilės deivės skulptūra šiai nuo meilės žūstančiai merginai vaidinti tinka puikiai. O štai vienas ryškiausių jaunystės simbolių skulptūroje yra Michelangelo Dovydas. Jis ir tampa niekad nesenstančiu Dorianu. Bet be to, kad skulptūra reiškia jaunystę ir jos galią, vis dėlto religinis jos siužetas niekur nedingsta. Nes Dovydas taip pat yra išminties bei pasiryžimo kautis su kur kas stipresniu priešu simbolis. O Doriano portrete matome tik jaunystę. Išminties ir drąsos jam, priešingai nei Dovydui, stinga. Nors vargu ar pati Dovydo skulptūra nustebtų dėl tokio savo vaidmens. Jis ir jo kūno dalys jau yra pasirodžiusios ir kur kas mažiau oriuose kontekstuose.
Juo labiau, kad spektaklyje vis dėlto laimi teisingumas ir krikščioniška moralė. Pavargusiems, skubantiems, nusivylusiems toks teisingumo egzistavimo patvirtinimas padeda pabėgti nuo vidinio ir išorinio šalčio. Truputį pagąsdinti šlykščiais, niekur ir niekad nepradingstančiais nuodėmių randais mūsų sielose, bet padrąsinti, kad išdrįsusiems susikauti su savo geiduliais bei puikybe - Dangus, drąsiai žengiame į lapkričio tamsą. Nes tamsą galiausiai nugalės šviesa, o didžiausi niekšai neišvengs atpildo. Jei ne gyvenime, tai bent teatre.
