„Vaikų ir gyvūnų scenoje neturi būti“, - šią nerašytą taisyklę, neklausinėdami priežasčių, dažnai priimame kaip aksiomą. O paklausę paprastai išgirstame, esą vaikų ar gyvūnų pasirodymas scenoje nieku gyvu netaps menu, nes vieni ir kiti nėra pakankamai sąmoningi, kad atliktų vaidmenis, o ne tiesiog būtų savimi. Be to, traukdami juos į sceną režisieriai neretai apgauna publiką: spektaklį, kurio meninė vertė abejotina, žiūrovo akyse gali pakylėti mielo vaiko ar gyvūnėlio pasirodymas, daugeliui bet kokiu atveju sukelsiantis teigiamas emocijas.
Kitas dalykas - nesunku pamanyti, kad vaikų ir gyvūnų įtraukimas į spektaklį neatsiejamas nuo prievartos: vieni ir kiti yra priklausomi nuo suaugusiųjų (pastarieji labiau mėgsta „atsakomybės“ sąvoką), tad gali būti, jog į sceną patenka ne savo noru. Be abejo, nestinga tai neigiančių pavyzdžių, ir čia vaikų bei gyvūnų situacija skiriasi. Kad ir kaip gražiai Maskvos kačių cirko kūrėjai pasakotų apie gyvūnėlių priežiūrą ir scenoje patiriamą laimę, sunku patikėti, jog katės savanoriškai pasiduoda režisūrai ir lekioja ten, kur jas kreipia žmonės. Vaikų atvejis kitoks. Pamatę scenoje kūdikį galėtume drąsiai teigti, kad kūrėjai žmogų panaudojo kaip rekvizitą ir be jo paties leidimo. O kaip vertinti vyresnių - vaikštančių, kalbančių, sąmoningų - vaikų pasirodymus?
Spalio mėnesį teatro realybė Lietuvoje privertė susitaikyti su mintimi, kad šiandien vaikai eina į profesionalią sceną. Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ septyniolika vaikų ir paauglių skaitė Timo Etchellso pjesę „Naktis seka dieną“, o „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė“ septyni vaikai interpretavo Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Pirmuoju atveju jaunieji buvo pririšti prie skaitomo teksto ir aiškios formos, „choreografijos“. Antruoju - priešingai: forma pasirodė diktuojama pačių vaikų, jų interesų, gebėjimų, pomėgių. Kitaip sakant, Čechovo išrašytos Treplevo ir Ninos dramaturginės linijos tarnavo tam, kad atskleistų pasirinktų aktorių charakterius.
Spektaklio „Žuvėdra (remix)“ režisierius Gediminas Rimeika teigė, kad statant spektaklį, kuriame vaidina vaikai, svarbiausia yra žaisti. Čia dera priminti, kad žaidimas yra kone tapatus vaidybos procesui - spektaklio kūrėjai susitaria, kas kokį vaidmenį atlieka, visi priima tokias pačias taisykles ir jomis vadovaudamiesi kuria savitą pasaulį. Tik - priešingai nei vaikų žaidimuose - sukurtas pasaulis turi būti reprezentuojamas jį stebintiesiems. Štai čia ir išryškėjo viena rimtesnių „Žuvėdros (remix)“, kurioje vaikai iš principo pasirodė solidžiai ir profesionaliai, problemų. Bet apie viską nuo pradžių.
Į „Menų spaustuvės“ Kišeninę salę drauge su publika įeina septyni 8-11 metų spektaklio aktoriai - keturios mergaitės (Barbora Babickaitė, Agnija Lysovskytė, Adelija Popovaitė, Mantė Žymantaitė) bei trys berniukai (Adolfas Baranskis, Miroslav Bobin, Vytis Norvaišas) ir prisistato kaip Ninos ir Treplevai. Skaičiusiems Čechovo „Žuvėdrą“ tokie prisistatymai - kaip ir kitos atpažįstamos siužeto detalės - neišvengiamai primena lengvą Čechovo pjesės parodiją. Taip nutinka nelaimingas kūrybos ir meilės istorijas stebint per pradinių klasių moksleivių gyvenimo prizmę. Kitaip sakant, „Žuvėdroje (remix)“ vaikai žaidžia suaugusiuosius - ne vaidina, ne maivosi (tiesa, antrą premjeros dieną to išvengti nepavyko, tačiau atrodo, kad maivymąsi lėmė ne režisieriaus nurodymai, o žmogiška - vaikiška - reakcija į vietoje ir laiku pasigirstantį publikos juoką), bet rimtai žiūri į savo kasdienes negandas. Šios gali kelti šypseną: Ninos ir Kostios istorija pateikiama kaip nuostabi draugystė, bet vienas staiga nustoja bendrauti ir prisistato tik tada, kai jam prisireikia; arba Ninos ir jos draugių Ninų istorija apie tai vienos, tai kitos išmetimą iš kompanijos. Tačiau kai kelios iš eilės papasakotos istorijos skamba taip, lyg būtų ištrauktos iš tavo pačios gyvenimo, prisimeni, kur glūdi „Žuvėdros“ psichologiškumas: Čechovo užrašyti konfliktai tokie bendražmogiški ir netgi buitiški, kad nieko keista, jog vieni pirmųjų pjesės pastatymų rėmėsi reikalavimais aktoriams prisiminti savo išgyvenimus ir juos naudojant kurti personažus. „Žuvėdroje (remix)“ vyksta būtent tai, tik pjesė stipriai dekonstruota, o vaidinančiųjų raiška - savalaikė.
Prieš premjerą spaudoje pasirodžiusiuose tekstuose akcentuota svarbi spektaklio (ir Čechovo pjesės) linija - žmonių santykis su savo svajonėmis ir herojais. Kol kas ji nubrėžta blankiais punktyrais. Nesunku suvokti, kad Miroslavas nori būti futbolininkas, o Mantė karjerą įsivaizduoja scenoje, tačiau kuo tai siejasi su santykius kvestionuojančiomis scenomis ir kur paskęsta kitų penkių vaikų svajonės - lieka neaišku. Kur kas sėkmingiau nei vaikų žvilgsniai į ateitį jaunosios kartos nuotaiką ir interesus atskleidžia Billie Eilish kūrinių traktuotės ir Agnės Matulevičiūtės muzika, kurios fone (arba jos diktuojami) jaunieji aktoriai su malonumu šoka, dainuoja, veikia. Tai aiškiu ritmu ir chaosu tuo pat metu pasižymintys kūriniai, kuriuos norisi susieti su matomais vaikų paveikslais: tvirti, savimi pasitikintys net tada, kai turėtų nusivilti, ir drauge nežinantys, kur eina, kiek jų norai prasmingi ir ar kiekvienas jų pasirinkimas tikrai yra pats teisingiausias šiame „gali turėti bet ką“ pasaulyje. Bet kol kas mes tik žaidžiame, tad visa tai turbūt skamba pernelyg rimtai.
Užtat į publiką „Žuvėdroje (remix)“, manau, derėtų pažiūrėti kiek rimčiau. Dėl vaikų nuoširdumo spektaklyje puikiai išryškėja viena didžiausių nesėkmingo interaktyvumo Lietuvos teatre priežasčių - žiūrovo, kaip mažiau žinančio, todėl išjuokiamo, traktuotė. Spektaklio pradžioje vaikai žiūrovų klausia, kas juos verčia nuobodžiauti teatre, ir kam nors vos prasižiojus visi pratrūksta maivytis: „bla bla bla...“ Vėliau vienas žiūrovas iškviečiamas kartu su Miroslavu paspardyti kamuolį, tačiau galiausiai paliekamas besivejančiojo pozicijoje, pabrėžiant, kad „mes žaidžiam be taisyklių“. Scenų prasmes interpretuoti nesudėtinga, tačiau publikos atžvilgiu toks elgesys atrodo neteisingas - žmonės paverčiami pajuokos objektu, nors geranoriškai sutinka su vaikų nurodytomis taisyklėmis ir prisiima nežinančiojo, bet darančiojo poziciją. Pirmuoju atveju interakcija apskritai nesėkminga - žiūrovai greitai supranta, kaip bus sureaguota į jų komentarus, o vaikams kol kas nepavyksta iš tiesų apgauti, kad jau dabar jie klausysis ir nesimaivys; tačiau iš mandagumo ir greičiausiai nenorėdami, kad vaikai jaustųsi nesmagiai, žmonės toliau apsimeta silpnesniais ir leidžia iš savęs juoktis. Šią sceną turėtų pamatyti visi Lietuvos teatralai, kad suprastų, koks pritemptas ir nepatogus dažnai atrodo jų santykis su publika interaktyviais momentais. Gera žinia - šiandien Lietuvoje turime profesionalų, kurie gali padėti spręsti šią problemą. Tik nenumanau, kiek profesionalių aktorių pasiryš mokytis klounados principų.
Stiprioji spektaklio savybė - adekvatus vaikų galimybių ir talentų įvertinimas. „Žuvėdros (remix)“ kūrėjai nebando pritempti vaikų prie savo sprendimų, bet sudaro sąlygas skleistis jų charakteriams, pomėgiams ir interesams. Regis, toks metodas veikia, nes vaikai išties atrodo kuriantys naują pasaulį. Stebint pakankamai stiprų jų pasirodymą norisi reikalauti daugiau profesionalumo - aiškesnės artikuliacijos, vaidmens linijos išlaikymo. Kol kas turbūt užtektų tiek. Žinoma, „Žuvėdra (remix)“ gali tiesiog pasikliauti žiūrovų atlaidumu vaikų atžvilgiu, tačiau kodėl nepasinaudojus talentingais žmonėmis ir nepabandžius nutildyti teigiančiųjų, kad vaikai su profesionalia vaidyba neturi nieko bendra? Juolab kad pasaulyje esama teigiamų pavyzdžių.
