 |
| Itin stilinga dekoracijų ir kostiumų spalvinė ir detalių vienovė bando sukurti XIX a. pradžios realybę |
Žodis „laisvė“ mums dar nėra vien filosofinis abstraktas, jis – ir gyvenimiškoji patirtis, ir kai abstrakčiausios kino kalbos lietuvių režisierius Šarūnas Bartas sukūrė savo „Laisvę“ Maroko dykumose, atribotas nuo socialinės terpės filmas dūrė tiesiai į paširdžius – kas po jos ir kaip elgtis ją gavus? Todėl kai Nacionaliniame dramos teatre statoma „Laisvė Bremene“, ta pati nesena patirtis liepia klausti – ar tai reiškia, kad bus kalbama ir apie laisvę pas mus?
Klausimą būtų galima atmesti ir priimti dramą išskėstomis rankomis, jei režisierė Yana Ross mums pasiūlytų vieno įdomiausių XX a. vokiečių ir pasaulio kūrėjo pjesę kaip „uždarą sistemą“ – ji neginčytinai turi teisę gyvuoti teatro scenoje. Juoba kad be jokių motyvacijų R. W. Fassbinderio geriausių filmų retrospektyva mūsų šiemet lauks „Kino pavasaryje“. Tačiau režisierė šią pjesę taip „įžemina“, sukuria tokį realistinį paveikslą, besiprašantį rasti jam „šaknis“, kad norom nenorom kyla klausimas apie jos message – pagrindinę mintį ir idėją.
Pjesė, grįsta dokumentais iš 1820 m. Bremeno miesto bylos apie moterį, kava nunuodijusią savo vyrus, meilužius ir visus, kurie jai trukdė būti savimi, kelia ambivalentiškus klausimus, kokius sau užduodavo reto gyvenimiško ir kūrybinio intensyvumo teatro ir kino meistras Fassbinderis. Ar laisvė yra egoizmas? Kas ištinka ją pasiekus? Kas aukojama ir dėl ko? Tai – moralinės dilemos, kurias šia pjese labai ryškiai sprendė Viktoro Šinkariuko 2000 m. spektaklis Kaune, sceną pavertęs tuščia išsivadavimo erdve ir išgryninęs pažiūrų susidūrimus, bet filosofijai spręsti pasitelkęs ir itin niuansuotą psichologizmą. Ne stanislavskišką, o akivaizdžiai brechtiškąjį, atitinkantį pjesės brechtišką kalbą ir biuchnerišką scenų skaidymą fragmentais.
Yana Ross eina priešingu keliu: čia itin stilinga dekoracijų ir kostiumų spalvinė ir detalių vienovė (scenografas Marijus Jacovskis, dailininkė Marta Vosyliūtė) bando sukurti XIX a. pradžios realybę balniaus namuose. Realizmą dar labiau pabrėžia pažemintos lubos, vaizdą įrėminančios į kino kadrą. Vaidyba – taip pat realistinė, iš pat pradžių net bandanti sukelti žiūrovui šoką: Gešė mušama, žeminama kuo tikroviškiau, idant po to nebūtų suabejota jos teise atsilyginti. Bet jau ties antra mirtimi Yana Ross (netyčia?) perjungia registrą, ir eilinis Gešės klausimas eiliniam vyrui „Gal kavos?“ sukelia salei juoką, ir tragedija pamažu virsta farsu, netgi „siūru“, kai kasdieniai žudymo vaizdeliai juokingai banaliai sujungiami su lietuviškos poetinės „anapusybės“ vaizdais: vyro vėlelė priekaištingai pažiūri į piktadarę, bet ši prieš nosį jai užtrenkia duris. Viskas baigiama krikščioniškai: už viską teks atsakyti. Nors regis, Fassbinderis, žmogus iš grynojo proto šalies, labiau apeliavo į protu grįstą apsisprendimą vadovauti savo gyvenimui.
 |
| Realizmą dar labiau pabrėžia pažemintos lubos, vaizdą įrėminančios į kino kadrą. Mariaus Macevičiaus nuotraukos |
Iš tiesų visą spektaklį lydi neapsisprendimas, nei kaip jį statyti (realizmas ar farsas, siurrealizmas su poetika?), nei apie ką jis. Galbūt tai sąmoninga režisierės kelionė per žanrus, bet nė vienas jų nėra adekvatus scenos organiškam vyksmui ir pjesės tekstui, stojančiam skersai gražių sceninių koloritų. Muzika (Martynas Bialobžeskis) taip pat graži, bet pernelyg romantiška ir šviesi scenos vyksmui, nesiūlančiam jokio nuskaidrėjimo.
Pagaliau atsakymus turėtų pateikti pagrindinės veikėjos traktuotė. Tačiau ir ji lieka miglose, net nesiūlanti tiesmukiausio Gešės pateisinimo ar socialinės kovos už moters teises. Rimantės Valiukaitės Gešė – ne vien paklusni savo pirmajam vyrui. Joje stipri infantilioji pusė, tas infantilizmas ją lydi visuomet, nereikšdamas Gešės iracionalumo ar nepatenkinto seksualumo. Vienu metu atrodo, kad gvildenama kinematografe madinga nusikaltėlių be priežasties tema, kitu – imi galvoti, kad režisierę paskatino imtis pjesės Jonaitienės, nužudžiusios du sūnus, byla. Bet laisvės, ypač jos filosofinio aspekto, ne(pa)siekiama, o viskas baigiasi neištvėrus neaiškios romantiškai vaiduokliškos atakos iš ano pasaulio. Kalbant apie spektaklio dramaturgiją – ji aušta sulig kiekvienu kavos puodeliu.
Scenos kalba, atrodo, pateikia ištisą kelionę per lietuvių teatrą. Yana Ross, atvykusi studijuoti Lietuvos teatro, yra puiki mokinė, bandanti atrastus dalykus pritaikyti praktiškai. „Liučė čiuožia“ rėmėsi Koršunovo teatro stilistika, šis spektaklis remiasi Tumino ir Nekrošiaus teatrų vaizdiniais ar paskirais elementais, o anapusybės pasaulis atklysta iš lietuvių poetinės 8-ojo dešimtmečio teatro mokyklos. Visi segmentai, lyg ir gražūs patys savaime, nesijungia į visumą, o gula vienas kitam skersai stiliaus ir kuria banalybes. Vizualiai gražios dekoracijos, paverčiamos funkcionaliomis besivarstančiomis durimis, primena šimtus spektaklių, o mizanscenos – pernelyg racionaliai išgalvotos. Iš mokslo sunkiai išauga poezija: dviračiais važinėjantys numirėliai – taip pat ne kartą regėta banalybė. O dar vaikai, savo šokinėjimais ir „dūkimo iliustracijomis“ nubraukiantys visą iki tol kauptą spektaklio atmosferą, išduoda, kad Yana Ross negirdėjo Rimo Tumino pamokų – jokių vaikų, gyvūnų ir nuogų moterų scenoje!
Kita vertus, režisierė atkreipė dėmesį į mūsų scenos meno rinką. Ji pasirodė ne tik kaip puiki lietuvių teatro kompiliatorė, bet ir gera prodiuserė: išstudijavusi šio krašto „meno asortimentą“ ji publikai pasiūlė remiksą iš to, kas pas mus „eina“. Išėjo produktas, panašus į garsių romanų santraukas „naujiems intelektualams“. Tad jei kas nors sugalvotų pamatyti „trumpą lietuvių teatro kursą“ per pusantros valandos, jiems tereikėtų nusisamdyti gidą. Teirautis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius galite skaityti čia
