Aš Tau labai labai rekomenduoju nueiti į režisieriaus Gintaro Varno spektaklį „Pagalvinis“ Kauno miesto kameriniame teatre. O po to mes galėsime padiskutuoti.
Kodėl primygtinai to prašau, gal net reikalauju? Pameni, vis ieškojau postdraminio teatro mūsuose? Ieškojau kažko naujo, nematyto, nepatirto, kažko vis trūko, buvo ne taip, kažko ilgėjausi. Tai štai. Pagaliau radau. Ir atvirai pasakysiu, nebijau šito pripažinti, man šiame spektaklyje netrūko nieko. Jokio postdramiškumo: žiūrovo į sceną netraukia, aktoriai nenusirengę ir apie savo vaikystę nekalba, jokių naujųjų technologijų ar specialiųjų efektų, nėra ir dokumentikos. Grynų gryniausias teatras. Draminis, vizualus Gintaro Varno teatras ir jo spektaklis „Pagalvinis“. Vienalytis ir įtaigus, nes nuoseklus, estetiškas ir kokybiškas. Gal tik šiek tiek avansu liūdna, jog mano teigiamas atsiliepimas gali neatrodyti toks įtaigus ir paveikus, kaip neigiama rekomendacija: Tik neik.
Panašiai, regis, įvyko su beveik tuo pačiu metu startavusia Oskaro Koršunovo „Tartiufo“ premjera. Driokstelėjo ji su visomis fanfaromis: įžymybių nuotraukomis, komentarais ir recenzijomis. Vien ko vertas Artūro Areimos pasisakymas Facebook tinkle, kuris retoriškai (?) klausia: „Gal tą lavoną ,,Tartiufą“ reikėjo palikti ramybėje?“. Ir gerai, kad klausia. Bet... Kokia reklama! Kokia reklama. Ir štai „Pagalvinis“ - įvyko tyliai, be fotografų ir įžymybių. Net kelios laisvos vietos buvo nedidelėje Kauno miesto kamerinio teatro salėje. Bet galbūt taip ir geriau? Varno teatro mylėtojai juo mėgaujasi ramiai, bet su kokiu malonumu! Malonumu, kuris išėjus po „Pagalvinio“ premjeros man virto nenumaldomu, gerklėje stringančiu grauduliu.
Paklausi, kodėl graudulys? Pati apie šį jausmą ir žodį ilgai galvojau. Ieškojau net jam sinonimo: liūdesys, nelaimė, sielvartas, širdgėla, gailestis, ilgesys, susikrimtimas, apgailestavimas, gedėjimas, graužatis... Bet net sudėjus visus šiuos žodžius, tas jausmas buvo ne toks. Jis čia susidėjo iš nostalgijos, tyrumo, virpulio - toks graudulys, kurį jauti susitikus gerą seną draugą, kuris po dienos turės vėl išvykti. Tas širdy užstrigęs neapibrėžtumas priminė kitą dieną „Sirenose“ matyto spektaklio „MDLSX“ pagrindinės(-io) veikėjo(-s) išgyvenimus dėl visuomenės itin ribotos kultūrinės binarinės opozicijų logikos. Ji(s) kvestionuoja ir klausia, ar žodžiai „liūdesys“ ir „džiaugsmas“ gali aprėpti tikrąjį jausmą, ar gali dvi lytys apibūdinti visą žmoniją? Žodžių reikšmės tokios mažos, siauros, ribotos. Žinoma, nieko nauja čia Tau nepasakysiu. Bet vėl, ir vėl išgyventi žodžio skurdumą - skausminga. Juk ir mano „Pagalvinio“ išgyvenimas, toks kontekstinis, atsirandantis tik kaip labai individualios asmeninės patirties rezultatas. Tad labai noriu, kad ir Tu pajustumei kažką panašaus.
Spektaklio aprašyme Tau teks skaityti, kad tai mįslinga kriminalinė istorija, neogotikinis trileris, pastatytas pagal šiuolaikinio airių dramaturgo Martin McDonagh pjesę. Tai istorija apie jauną rašytoją Katurjaną. Makabriško vaikų žudymo scenos jo apsakymuose, pradeda pildytis tikrovėje. Kas įgyvendina šias žmogžudystes? Ar menas gali įkvėpti žudyti? Ar menininkas yra atsakingas už savo kūrinį, kuris įkvepia veikti? Sapnai, apsakymai, atsiminimai, tikrovė, praeitis, fantazija, kliedesiai - viskas susiveja į rūką, ir tamsa krenta smulkia dulksna ant žiūrovų. Bet pasakyti tik tai - labai maža. Režisierius sako, kad pagrindinė spektaklio tema - kūryba: kūrybos ir realybės santykis, kūrėjo atsakomybė už jo kuriamą meną. Bet atvirai pasakius, man ši tema liko nuošalyje. Tas jausmas kilo ne dėl to. Kilo jis dėl meilės. Galbūt dėl to, jog policininkų Tupolskio (Balys Ivanauskas) ir Arijelio (Adomas Jasiukėnas) duetas, kol kas dar nėra toks paveikus, kokia paveiki yra broliška meilė tarp rašytojo Katurjano (Arnas Ašmonas) ir jo brolio Michalo (Gytis Laskovas).
Galbūt racionaliai paaiškinti ir vien protu suprasti meilės fenomeno neįmanoma, nes „vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas peržengia mintį, transcenduoja žodžius“*. Broliška meilė šiame spektaklyje, regis, nesugaunama jokiu pažinimu, nei mums stebintiems iš šalies, nei jiems patiems. Ir vis dėl to ji pasireiškia, pasirodo, skleidžiasi ir yra vainikuojama didvyrišku mirtinu poelgiu - meilės veiksmu. „Juk gyvybė neturi prasmės, toji prasmė yra svarbesnė už pačią gyvybę“. Norėjosi, kad tos meilės scenos niekada nesibaigtų, kaip nektaras jos alkstančiai akiai gėrio, grožio, tikrumo skleidžiasi makabriškose situacijose. Dvi itin jautrios, savaip imlios vaizduotei ir fantazijai Katurjano ir Michalo sielos veriasi natūraliais dialogais ir istorijomis, prisilietimais ir žvilgsniais, broliškais juokais ir bendra praeitimi, paženklinta skausmo ir negyjančiomis žaizdomis. Jauni aktoriai Arnas Ašmonas ir Gytis Laskovas papildo vienas kitą ir sukuria abejonių nekeliantį duetą. Galbūt dėl to Katurjanas šiame spektaklyje pirmiausia ir atsiskleidžia kaip brolis, o tik paskui kaip kūrėjas.
Jeigu šios meilės būtų maža, yra dar ir kita - agresijos iškreipta tėvų meilė - sadizmas. Gintaras Varnas tėvų sielas įkurdina milžiniškose absurdiškose lėlėse, po jomis slepiasi aktoriai Balys Ivanauskas ir Adomas Jasiukėnas. Judančios tik joms pavaldžiu ritmu, jos atgyja Katurjano prisiminimuose ir apsakymuose. Fizinis ir psichologinis smurtas, žiaurus ir sarkastiškas elgesys - tėvai tarsi marionetėmis žaidžia savo vaikų gyvenimais. Sunku suvokti, kokį gyvulį žmogaus kaukė kartais slepia. Dėl to lėlės puikiai tinka perteikti iki galo sunkiai apibrėžiamus, o gal apskritai neapibrėžiamus dalykus. Kaip Tu galėtumei suvaidinti, tarkime, vaikų savižudybės dievą? Ir štai... Pagalvinis. Didžiulė balta iš lopinėlių suadyta lėlė - savo minkštumu liūliuojanti mažučius ir kviečianti į nebūtį. Pagalvinis sako, kad tėvai niekaip nepakeltų skausmo, dėl atžalos savižudybės, dėl to žino visus vaikų savižudybės būdus, apgaulingai primetančius netikusios lemties ar nelaimingo atsitikimo kortą. Vaikai jas pasirenka savo noru dėl sunkios ateities (nors dar jos nėra, o galbūt ir nebus). Viliodamas nebūties lengvumu, ši būtybė žaidžia mažų galvelių pasąmone ir kviečia jas nuspręsti ne savo naudai. Ir kažkas pakimba aky, kai įsivaizduoji tuos, kurie ištiesia jam savo mažą rankelę. Scenografės Julijos Skuratovos sukurtos lėlės meistriškai supina realybės, vaizduotės ir kūrybos gijas. Ir jeigu Tu prisibijai lėlių ir kaukių, tai žinok, ne be reikalo.
O jeigu Tau nepatinka lėlės, nueik pasiklausyti muzikos. Galėsi visą spektaklį sėdėti užsimerkęs. Zbigniew Preisner, Benjamin Britten ir Giedrius Puskunigis sukūrė garsų jūrą. Nuo įtampos ir žiaurumo tvinksi smilkiniuos, nuo romių čiurlenimų junti širdgėlą, nuo fantasmagoriškų fantazijų virpesių bėga pagaugais oda. Tokia ta muzika šiame spektaklyje. Gyvenanti kartu su istorija, bet turinti pakankamai gyvybės egzistuoti ir be jos.
Klausi manęs, kodėl rašau šį laišką? Atsakymas labai paprastas. Atlikau eksperimentą. Rezultatus nujaučiau, bet norėjau įsitikinti. Apklausiau savo artimiausioje aplinkoje daugiau ar mažiau kultūra besidominčius žmones. Klausiau, kurie iš jų skaito spektaklių recenzijas. Nedramatizuoju, nebuvo nei vieno... Nei prieš, nei po spektaklio. Sakysi, draugai ne tie? Neabejoju, jog kritiškų objektyvių žvilgsnių šiam spektakliui netruks. O aš savo ruožtu labai noriu, kad Tu nueitumei į „Pagalvinį“.
* Erich Fromm (1992), Menas mylėti, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, p. 25;
** Simone de Beauvoir (2010), Antroji lytis, Vilnius: Margi raštai, p. 85.
