- Labas rytas, gal kavos?
- Labas rytas!
Sausas, šiame laike nieko nebereiškiantis pasisveikinimas dešimtis kartų nuskamba vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesėje „Bestuburiada”, parašytoje dar 1990-aisiais. Laimingi šios pjesės premjerą 2005-aisiais matę „Menų spaustuvėje“ (režisierė Dalia Jokubauskaitė), abejingi, bet nenuvilti - 2015-aisiais Kauno mažajame teatre Dariaus Rabašausko režisuotą spektaklį.
Labas rytas! skamba ir po vasaros pirmą kartą į teatrą atklydusiam žiūrovui - Giedrės Kriaučionytės režisuoto spektaklio „Bestuburiada” premjera savaitgalį pradėjo 77-ąjį Nacionalinio dramos teatro sezoną. Nacionalinis teatras, visą vasarą pardavinėjęs bilietus (ir labai sėkmingai!) į neatskleistas kito sezono premjeras, Pasaulio futbolo čempionato ir Rio olimpinių žaidynių įkvėptas, sėkmingai strateguoja ir naujojo sezono reklaminę komunikaciją. „Treniruok ir sielą“ - uoliems sporto aistruoliams šįkart grūmoja Teatro atstovai, pateikę net ataskaitas, kurios smegenų dalys aktyvinamos žiūrint spektaklį, o kurios - bėgant. Simboliškas spektaklio pavadinimas „Bestuburiada“ - lyg pašaipa iš šimtametes tradicijas turinčios Olimpiados, nes šiame spektaklyje varžysis ne pasaulio stipriausi, o silpniausi.
Kruzė, Šimit, Krecki, Kristensen ir Hufšmitas - penki eiliniai biurokratinės sistemos iškankinti sraigteliai, kurie kas rytą susitinka, kad naikintų vienas kitą. Jie nebegyvena, jie funkcionuoja: kiekvieną dieną atkartoja tą pačią trajektoriją „namai-darbas-namai“, vieni kitų nekenčia, nevaldo emocijų, nebemoka jausti, gali tik bijoti. Baimė nepritapti, būti neįvertintiems, nesuprastiems yra vienintelė priežastis, suteikianti šansą jiems egzistuoti, komunikuoti, tuo pačiu ji ir trukdo gyventi.
Pjesėje personažai labiausiai bijo Vadovo (Boso, Šefo, kažko, esančio aukščiau). Kaip ir pjesėje, spektaklyje neatskleidžiama, kas iš tikrųjų vyksta praėjus ŠEFODURIS ir ar už „durų“ tikrai kažkas yra. Dainius Jankauskas (Kruzė), Jovita Jankelaitytė (Šmit), Dovilė Šilkaitytė (Krecki), Aldona Vilutytė (Kristensen) ir Šarūnas Zenkevičius (Hufšmitas) nekuria psichologinių personažų, jie - manieringi negyvi tipai, žmonių kategorijų atstovai, kurie susitinka ne tam, kad parodytų žiūrovams degraduojančios žmonijos skerspjūvį, bet priverstų juos šlykštėtis scenoje funkcionuojančiais tipais, įgyvendinančiais režisierės užduotis, provokuotų šlykštėtis savimi, savo buitiškomis problemomis, laimę kaustančiomis fobijomis ir konkurencijos troškumu.
Kreckį Giedrė Kriaučionytė paverčia moteriškąja Krecki, tačiau jai suteikia puokštę vyriškų savybių, o šį personažą Dovilė Šilkaitytė nuspalvina baugiomis balso variacijomis bei vyriška plastika. Antausius penktoje scenoje keičia žaismingi balto balionėlio smūgiai - ši Dainiaus Jankausko (Kruzė) ir Šarūno Zenkevičiaus (Hufšmitas) scena išsiskiria: kiekvienas baliono „bumbsėjimas“, nuoširdi reakcija žadina ir gaivina „plastmasinį“ spektaklio veiksmą. Kūno deformacijas ir kraujo klanus (grįžus pro ŠEFODURIS) - keičia angliškos ausį rėžiančios vaikiškos dainelės, ŠEFODURIS - pusę scenos užgriozdinusi įlaipinimo į lėktuvą „rankovė“, kuri „priimdama“ ar „išspjaudama“ svečią dar ir mechaniškai alsuoja. Suabstraktinta ir veiksmo vieta: ofiso kėdes keičia baltos metalinės, nesurūkoma nei viena cigaretė, Jovitos Jankelaitytės (Šmit) rankos sklaido tuščius pilkus popieriaus lapus, scenos gilumoje - kavos puodeliai. Scenografė Breta Bocullaitė, videomeninkas Jonas Tertelis ir šviesos dailininkas Vilius Vilutis personažus apgyvendina tuščiame betoniniame kvadrate, kurį kartais skrodžia grėsmingi šešėliai, o kartais - įrėmina akis spalvos intensyvumu rėžianti kiekvienam matyta „kitame kieme žalesnė žolė“. Vienintelis režisierės ir dramaturgės siūlomas išsivadavimo iš kvadratinės ir pilkos kasdienybės būdas - apsivalymas. Nesvarbu, ar jis kitame kieme, ar kitoje šalye, ar tavyje.
Motyvuotas atrodo Giedrės Kriaučionytės noras scenoje suburti tiek amžiumi, tiek teatrine mokykla bei patirtimi skirtingus aktorius - kiekvieno jų štampai, aktoriniai savitumai tampa nuorodomis ir įrankiais režisierei. Ji, akcentuodama konkurencijos absurdiškumą ir šio ofiso darbuotojų kvailą naivumą, žiūrovą kviečia akistatai su žmogiškumu. Tačiau. Personažai, laukdami apsilankymo už ŠEFODURŲ, nepaliaujamai varžosi ne tik dėl jo dėmesio. Efektinga ir intensyvia vaidyba, intonacijomis aktoriai bei režisierė nori pavergti ir žiūrovą. O šis, nuo pirmos sekundės atpratinamas jausti, girdėti ir suprasti, deja, spektaklio kuliminacijoje skambančių pagrindinių monologų, nuoširdžių ir verksmingų išpažinčių nebegirdi ir nebesupranta. Tenka pripažinti, jog skaityti priešpremjerinius pranešimus spaudai ir interviu su būsimo spektaklio režisieriumi yra ydinga praktika. Nes leisti režisieriui įvardinti, apie ką bus spektaklis dar neįvykus premjerai, tai tas pats kaip žaisti pokerį atviromis kortomis. Apie ką pjesė - visiems aišku, bet apie ką gi spektaklis?
Šansą debiutuoti jaunam menininkui suteikti reikia. Nacionalinis teatras, pradėjęs „Jaunųjų režisierių programą“, šį bandymą daro ir tai yra sveikintina bei intriguoja naujais debiutais. Tačiau teatro forma ir teatrališkas manieringumas režisierei šįkart (kaip ir 2015-aisiais režisuotame spektaklyje „Moteris“, pagal šiuolaikinę vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“) tampa svarbesni už turinį. Giedrė Kriaučionytė, nebijanti eksperimentuoti su erdve, kūrybine grupe, bet kurdama sterilų, vaizdiniais ir garsiniais štampais perkrautą, perdėm „bestuburį“ ir „teisingą“ spektaklį, neprovokuoja žiūrovo interpretuoti ženklų bei praranda jo dėmesį pusiaukelėje, taip ir neleidusi pasiekti savojo katarsio. Finale vykstanti „Bestuburių“ monologų Olimpiada visgi lieka be laimėtojų. Nebent sutiksime, jog visi medaliai šįkart atitenka dramaturgei.
