Laido riterių triukai

Vaiva Martišauskaitė 2021-03-13 menufaktura.lt
Akimirka iš socialinių tinklų spektaklio „Mirgėjimas“, režisierius Augustas Gornatkevičius. Iliustracijos iš NKDT archyvo, MF koliažas
Akimirka iš socialinių tinklų spektaklio „Mirgėjimas“, režisierius Augustas Gornatkevičius. Iliustracijos iš NKDT archyvo, MF koliažas

aA

Uždarytos teatrų salės verčia kūrėjus ieškoti vis kitų formų. Pandeminio, internetinio teatro (ne teatro?) formos evoliucionuoja nuo spektaklių įrašų ir transliacijų, konferencijų platformų pritaikymo... bet kokio būdo, kuriuo, išvengiant susibūrimų, būtų įmanoma išgyventi momentinę patirtį, bendrabūvio jausmą, išsiilgtą ne tik kūrėjų, bet ir žiūrovų. Vis dėlto senas (spektaklio) kūnas netinka naujoviškiems „drabužiams“, o įprasti teatro elementai sunkiai pasiduoda alternatyviai žiūrėjimo patirčiai. Dviejų valandų trukmės internetinė transliacija gali išsyk transformuotis į susikoncentravimo, dėmesio išlaikymo iššūkį: neatidaryti pašalinių naršyklės langų, neskrolinti, netikrinti žinučių ir el. pašto... Stengtis susikaupti ir įsitraukti į statiškų kamerų planų, minimalaus montažo ekraninį vyksmą, kuriame, kaip tyčia, vyrauja žodis.

Režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus, dramaturgės Paulinos Okunytės, interneto ir naujųjų medijų tyrinėtojo Gyčio Dovydaičio bei Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių trupės naujausią darbą „Mirgėjimas“ vargu ar galima vadinti spektakliu. O ir anonsų apibūdinimai - „unikalus“, „interaktyvus“ - ausiai pernelyg įgrisę bei kasdieniški, kad nupasakotų tai, kas dėjosi keturis premjerinius vakarus. Teatriniam vyksmui-simuliacijai kūrėjai pasirinko puikiai pažįstamą „Facebook“ grupės aplinką. Čia prisijungę žiūrovai patenka į pokalbių srautą, kuriame analizuojama įtartina teorija, esą LED lempų skleidžiamas mirgėjimas nepataisomai žaloja mūsų smegenis, o visuotinis draudimas prekiauti kaitrinėmis lemputėmis yra didelio slapto sąmokslo dalis. Aktyviausi grupės dalyviai - išgalvotais vardais prisidengę aktoriai - veda veiksmą į priekį, bet kartu nepastebimai susilieja su mase žiūrovų. Pastarieji laisvi rinktis - pasyviai stebėti veiksmą ar reaguoti, komentuoti, klausti ir asmeniškai susirašinėti su atskirais personažais.

Pasirinktas vyksmo formatas iš pradžių glumina, nėra aišku, kaip tiksliai turėtum elgtis, ko tikėtis. Be abejonės, naudojama platforma priverčia atsisakyti tradicinių, teatro „magiją“ sukuriančių elementų - scenografijos, šviesų dizaino, muzikos. Vietoje to kūrėjai - laido riteriai - grupę tirštai pripildo detalėmis, atkartojančiomis bendravimą panašiose realiose grupėse. Nariai nuoširdžiai seka anoniminio vlogerio kuriamą „YouTube“ kanalą, kuriame „visi faktai aiškiai sudėlioti“, filmuoja tiesiogines transliacijas (monologus), nė nemirktelėję pasiunčia kitaip mąstančius komentatorius, demaskuoja anonimines tapatybes, taip pažeisdami personažų „privatumą“... Sukurta autentiška aplinka, galimybė čia ir dabar komentarais bendrauti su personažais taip įtraukia ir įtikina, kad ilgainiui mažai berūpi, kas slepiasi už išgalvotų tapatybių, pagrindine intriga lieka pati diskusija, įrašuose besivystantys konfliktai.

Fiktyvios konspiracijos teorijos šalininkų kuriamas srautas persmelktas sarkazmu: „faktai“ argumentuojami neaiškiais menkaverčiais tyrimais ir populiariųjų internetinių portalų straipsniais su paspaudimus skatinančiomis antraštėmis, „praktiniai patarimai“ prasilenkia su sveiku protu (lemputes patariama dengti žaliomis kojinėmis, o kompiuterio ekraną šluostyti žalia arbata suvilgytu vatos tamponėliu, taip sukuriant „žaliuosius filtrus“, apsaugančius nuo pavojingos spinduliuotės). Pajuokavimai, į kuriuos mikliai įsitraukia ir kiti dalyviai, žinoma, smagūs, tačiau ilgainiui grupė persismelkia naivokos absurdo komedijos žanru, neaišku, kur vedančia pramoga dėl pramogos.

Nerašyta tokių internetinių grupių bendravimo taisyklė - etiką ir mandagius patylėjimus palikti gyvam bendravimui. Galbūt todėl gana tiesmukas kertinis vyksmo konfliktas su grupės antagonistu Povilu tapo bene silpniausiu „Mirgėjimo“ akcentu. Iliustratyviai pademonstruota LEDininkų logika - „jei tu ne su mumis, tu prieš mus“; jei tu prieš mus - vadinasi, turi psichikos problemų, - tai tampa pretekstu tuščioms patyčioms, kuriančioms juoką, bet ne prasmę.

Skirtingai nei kitos internetinio teatro patirtys, „Mirgėjimas“ kuria asmeniniam laikui draugišką aplinką. Laikas, praleidžiamas spektaklyje, priklauso nuo to, kaip kiekvienas žiūrovas įsitraukia į pokalbius po naujais įrašais, juos komentuoja. Dalyvavimo internetinės grupės diskusijoje patirtis gali pasiglemžti visą vakarą arba nusikelti į savos (realaus gyvenimo) buities foną. Kūrėjai, rodos, vyksmą ištęsia į keturis vakarus pagrįstai, taip neleisdami veiksmui išsikvėpti. Šiek tiek apmaudu, kad baimė pabosti gena kūrėjus pristatyti vis kitokius techninius ir siužetinius triukus, todėl vyksmo pabaiga rodosi kiek skubota. Kita vertus, paliekanti „alkį“ patirti panašias simuliacijas ateityje.

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.