„L’Absolu“: mirties šypsenos

Dovilė Statkevičienė 2017-09-10 teatrai.lt, 2017 09 08
„L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„L'Absolu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Tekste kalbama apie Naujojo cirko savaitgalio'17 spektaklį „L'Absolu“. Jame minimas Boris Gibé - spektaklio autorius ir atlikėjas. „L'Absolu“ dramaturgė - Elsa Dourdet, choreografai - Samuel Lefeuvre ir Florencia Demestri. Veiksmas vyksta laikinoje metalinėje cirko arenoje „Silo“, kuri buvo pastatyta Menų spaustuvės kieme. Arena - 12 metrų aukščio. Vidury - tuščia erdvė veiksmui. Žiūrovai į areną lipa pasieniais, spirale besisukančiais laiptais. Kėdės po vieną išdėstytos prie vidinės sienelės. Kiekviena kėdė - lyg mažas arkliukas, ant kurio turi užsiropšti.

 

Beje, tekstas nesutinka esąs recenzija. Jis norėtų vadintis kaip nors asmeniškiau. Leiskime jam norėti.

Nežinau, nuo ko pradėti. Galvoju apie jausmą, kai gniaužia kvapą. Galvoju, kur yra žmogaus ribos. Svarstau, ar Boris Gibé irgi yra žmogus. Ir vėl nežinau, nuo ko pradėti.

Gal nuo polietileno, ant kurio vanduo, gal nuo vandens, ant kurio žmogus. Gal nuo žmogaus, kuris prakerta šią skaidrią odą ir krenta, o nukritęs neria į smėlio masyvą. Gal nuo to, kaip, būnant žmogumi po smėliu, neuždusti, arba kaip neuždusti, žiūrint į žmogų po smėliu. Arba žmogų, kuris liepsnoja. Kuris prasmenga. Kuris yra disko rutulys / mėnulis, kabantis kelių metrų aukštyje ir turintis žmogiškas galūnes.

Prieinu išvados, kad Boris Gibé nėra žmogus. Gal vabalas, ropojantis ant stiklo, gal žuvis, nardanti smėlyje, gal mirusysis, kuriam nebereikia kvėpuoti, nebereikia bijoti ugnies ir kritimo.

Kodėl tiek daug gal mano kalboje? Nes aš esu paprastas žmogus. O cirko spektaklyje „L'Absolu“ paprastas žmogus iš savęs išeina, ir į jį ateina tikintysis stebuklu. Paprastasis vis kartoja „gal“, o tikintysis sako: „viskas tiesa“.

Viskas tiesa - cirko ateitis iš tiesų jau atėjo. Šitoje ateityje visi paprasti žiūrovai staiga virsta fanatiškais klajokliais, kurie klajodami randa vieną stebuklą ir naiviai tikisi kito, suprasdami, kad gyvenime tik nelaimės po vieną nevaikšto, o antrų stebuklų nebūna. Bet naujajame cirke būna: antras, trečias, ketvirtas. Ir nors „L'Absolu“ justi gilus filosofinis pradas, keliantis klausimus apie tamsiuosius egzistencijos klodus ir vieną po kito tapantis mūsų vidinių demonų veidus, visų pirma spektaklis atneša šventę: pagaliau teatre pagauni save, sėdintį be amo, be žado ir be viso kito, su kuo atėjai.

Man visas „L'Absolu“ - apie mirtį. Turiu minty ne mirusio žmogaus kelionę ir ne mirštančiojo agoniją, bet gyvenančio individo amžiną ruošimąsi vieninteliam gyvenimo absoliutui - tam, kas anapus. Boris Gibé konstatuoja mirtį, nardydamas po smėliu, vėliau imituoja ją, ant galvos užsivoždamas disko rutulį ir lėtai irdamasis vertikale į viršų. Čia mirties bijoma, gūžiantis prieš jos šviesą, čia iš jos juokiamasi, žaidžiant su pirotechnika ir laukiant, kada užmuš virš galvos kabantis plytgalis. Čia mirtis paneigiama, žaidžiant su ugnies liepsna, ir atrandama kaip visiška laisvė, sklandant ore be sąmoningo plano. Čia viskas yra mirtis, kuri atrodo kartais kaip varna, kartais - kaip į tave einanti smėlio kalva, kaip drėgmės pojūtis gerklėje, kaip tavęs laukiantis dulkių sūkurys, kaip įtraukianti juoda pelkė ir šviesos atspindys akyje. Ir kai Boris Gibé kopia žiūrovų spiralės atbrailomis, tu supranti, kad tavo varna žiūri tau į akis, šalia tavęs mindžikuoja, lėtai kojų nagais ir sparnais tverdamasi tavo dvasios.

Taip pamažu viskas, kas iš pradžių dar kelia klausimų dramaturgine prasme (ar tikrai reikėjo tokios ilgos scenos-pokšto su virve, kėde, ugnelėmis ir plyta?), galiausiai susijungia į vientisą mirties visatą. Tas n-tasis stebuklas, kurį sukūrė „L'Absolu“ komanda, - cirko arena „Silo“ - yra šitos visatos metalinis gaublys. Vienintelė gaublio viduje nardanti žuvis negali būti apibūdinama kaip cirko artistas, akrobatas, šokėjas: Boris Gibé yra Vietinis gyventojas pačia gražiausia šios sąvokos prasme. Jis yra nučiupinėjęs kiekvieną šios visatos centimetrą ir net tamsoje tiksliai žino jos vingius, įdubas, aukščius, ertmes. Atrodo, kad ne Boris Gibé žino šį tą apie cirką, bet cirkas žino šį tą apie Boris Gibé. Ir cirkui dar reikės laiko, kol atras visą beribį šios Vietinės žuvies pasaulį.

Paskutinė scena, kurioje iš arti regime akrobatinius triukus su virvėmis ir karabinais atliekančio Boris veidą, iš žiūrovo nebeprašo nieko: tik būti - šitoje absoliučiai nuoširdžioje mirties šypsenoje, šitoje akrobato rutinoje, kuri krečia kaip elektra.

Beje, arenoje, lyg po vandeniu, gaudžia kiekvienas žiūrovo judesys. Ir kai kažkam vos trinktelėjus koja į arenos sienelę pasirodo, jog suriaumojo lokys, supranti: į tave atėjo Cirkas. Cirkas iš didžiosios raidės.

recenzijos
  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.