Perspėju, kad apie akademinį leidinį „(Ne)pilkoji zona“ rašysiu ne akademiškai, nes nemoku, be to, nenoriu, kad užmigtumėt ties pirmu sakiniu su akademiniais terminais.
Rasa Vasinauskaitė (ne)pilkąja zona vadina teatro kritikos darbus. Taip ji pavadino savo galingą, storą, 527 puslapių monografiją apie lietuvių teatro kritiką 1920-1980 metais (parengtą Lietuvos kultūros tyrimų institute). Skaitydama iš pradžių pasibraukdavau pieštuku vietas, kurias norėsiu skaityti antrąkart ir čia cituoti, pavyzdžiui: „menas tik tada būna menu ir teikia žmonijai naudos, kai jis esti nevaržomas ir nėra užsibrėžęs sau stataus tikslo“ (tai iš dramaturgo Petro Vaičiūno straipsnio „Mūsų teatro kritikai“). Netrukus ėmiau klijuoti į puslapius geltonus popieriukus su užuominomis „Sruogos seminaras“, „griekai“, „Miltinio“, „Jakševičius apie save“, „vėl Miltinis“ ir taip iki begalybės. Su popieriukais vis dėlto lengviau atsekti, kur tos citatos. Turiu vilčių, kad nepasiklysiu (ne)pilkoje zonoje.
Nuo 1920 metų prasidėjo profesionalusis Lietuvos teatras, o kartu su juo ir kritika, kuri, kaip rodo Vasinauskaitės gausiai ir išsamiai cituojami autoriai, iškart ėmė labai jaudintis, „kas yra menas, kas yra tautinis menas“ (čia iš Balio Sruogos). Nedaug tada būta rašiusiųjų teatro kritiką, bet jie tiesiog budėjo prie kiekvieno Valstybės teatro spektaklio, tirdami, ar čia tautinis menas, ar spektaklis turės naudos visuomenei. Ir ne vien Sruogos tai būta rūpesčio. Vasinauskaitės monografijoje galime pažinti, ką ir kaip anuomet rašė Viktoras Jocaitis, Pranas Lubickas (dėvintis karininko uniformą, bet labai jautrus teatro kūrybai), Vytautas Pranas Bičiūnas, kiti. Jie ginčijosi, gynė skirtingus kūrėjus ir skirtingai vertino teatro žingsnius, o dar ir pačios kritikos veidą aptarinėjo, gal net formavo.
Bičiūnui atrodė, kad „Mūsų laikais teatro idėjų srityje viešpatauja sumišimas. Kritikos uždavinys – palengvinti teatrui prieiti prie savo ingimties pažinimo“. Sruoga rašė apie teatro ir kritikos tikslus, kad šie nesipainiotų ir nekeltų konfliktų: teatrui be kita ko – „susivokti meniškuos uždaviniuos, kurių mūsų teatras turi siekti“, kritikai – „kūrybinį teatrą visomis išgalėmis remti“. Nemažai rašiusiųjų lankė Sruogos Teatro seminarą, rengtą Universitete, visą knygos skyrių apie tai Vasinauskaitė pavadino „Nacionalinė teatro kritikos mokykla“. Pavydėtinas ugdymo ir saviugdos, teatro žiūrėjimo, vertinimo ir gyvo tarpusavio bendravimo variantas.
Geltonas popieriukas, priklijuotas 189 puslapyje, gundo parašyti čia apie kritikos „griekus“, kuriuos Vasinauskaitė rado išvardytus Teatro seminaro lankytojo Aleksandro Ronkaus straipsnyje. „Griekų“ nustatyta septynetas, jie pavadinti „literatūros manija“, „mandrybė“, „smailyžiavimas“, „neapykanta“, „partiškumas“, „grafinčikas“ ir „apsileidimas“. Knieti išskleisti porą jų. „Mandrybė“: „kai kuriuose spaudos organuose kelerius metus siautęs recenzentas, turėjęs apie 65 svetimus žodžius savo leksikone ir iš jų galėjęs sukombinuoti kokią tik norint recenziją“. Ir apie „apsileidimą“: „kartais recenzentas ir geriausių norų vedamas prikalba niekų, tai atsitinka dėl to, kad jis per mažai yra pasiruošęs savo pašaukimui. <…> Jei mūsų teatras auga, tai juo labiau turėtų pasiskubinti augti ir jo recenzentai, kitaip susidaro baisiai nepatogi padėtis“. Tai buvo skelbta „Naujojoje Romuvoje“ 1932 metais. Galėsime minėti „griekų“ nustatymo ir vartojimo šimtmetį.
Ir dar toks reiškinys kaip režisierių recenzijos. Čia jau puslapiai su lapukais, ant kurių pažymėti Miltinis ir Jakševičius, ir tuos puslapius skaitant galima įsilinksminti arba parodyti šmaikštesniam dramaturgui. Kokie charakteriai ir užmojai! Stilius! Pavyzdžiui, Juozas Miltinis, ką tik grįžęs iš Paryžiaus – apie tuometį Valstybės teatrą: „Dar tebežvaigždauja (aš kalbu be ironijos) senosios primadonos ir senieji liubovninkai, <…> o mūsų jauniesiems nėra galimybių bręsti ir stiprėti“. Vasinauskaitė greta ilgos šito pareiškimo citatos surašė visų diskusijos dalyvių metus, ir išaiškėja, kad 30-metis Miltinis protestavo prieš 40-mečius, dirbančius teatre ir, jo nuomone, atsakingus už „nesustabdomą dramos smukimą“.
Atskiras siužetas – Miltinio pasipiktinimas Boriso Dauguviečio spektakliais, tarkime, „Makbetu“, nes jame „Jokios pastatymo formos, idėjos bei meninio jos sprendimo ir planingo realizavimo. Seni konvencionalūs išėjimų, vaikščiojimų į avansceną, tekstų deklamavimų su sudėtom ant krūtinės rankom ir risčia išbėgimas į užkulisį trafaretai“. Apie vaidybą: „kažkoks ūbavimas, liūliavimas, rėkimas ir neribotas grąžymasis, blaškymasis be jokio saiko ir santūrumo“. Vien recenzijos citavimas užima du Vasinauskaitės knygos puslapius, tai nesunku įsivaizduoti, kokio ilgumo pati recenzija. Konceptualus finalas – tik paskutiniu sakiniu Miltinis trumpai informuoja: „Pastatymas B. Dauguviečio“. Šiam tada buvo 50 metų.
Algirdas Jakševičius, atvirkščiai, rašydamas buvo pats santūrumo įsikūnijimas. Žvelgė giliai, analizavo kuo išsamiausiai, sakytum, skatino žiūrovą pamatyti tai, kuo jį įkrovė režisierius, aktoriai, scenografas, kompozitorius ir, žinoma, dramaturgas. Tokia detalė: jis analizavo ir spektaklius, kuriuose pats vaidino. Analizavo netgi „art. A. Jakševičiaus“ vaidmenis. Pasirašydavo N. Lėnas. Vasinauskaitė padarė išvadą, kad Jakševičius, rašydamas apie spektaklio personažus, galbūt „išskyrė tuos jų bruožus, kokie buvo aptarti repeticijų metu, t. y. kokius jiems siūlė režisierius ir kokie daugiau ar mažiau pavyko“. Jakševičius buvo ir Sruogos seminaro lankytojas. Vos tik spėjo debiutuoti kaip režisierius, tuoj jo „Marko milijonus“ negailestingai pašventino Miltinis, bet apgynė kiti autoriai. Jakševičius – viena tragiškiausių Lietuvos teatro asmenybių, gyvenęs 33-ejus metus ir spėjęs tik pradėti režisieriaus kūrybą, bet nuveikęs nemažai kitų darbų teatrui.
Tai epizodiniai skaitytojos žvilgsniai į tą Lietuvos teatro laiką, kai žmonės kūrė ir vertino kūrybą, neprižiūrimi jokios okupacinės valdžios. Jeigu nesinori žinoti, ką reiškė kurti teatrą ir rašyti apie jį vėliau, karo ir pokario metu, tuos puslapius gal ir galima būtų perversti, nors gyvenime jie buvo ir Vasinauskaitės knygoje jie yra. Nuodingiausias teatrui ir kritikai laikas – stalinmetis su jo frazeologija, kuri taip prilipo, kad net ir vėliau, per vadinamąjį Chruščiovo „atšilimą“, tos formuluotės išliko, nors gal jau nebebuvo reikalaujamos. Išliko kaip įprotis apsidrausti. Todėl čia jų necituosiu, kad netyčia neužsikrėstų dabar rašantys, nes ką gali žinoti.
Vėlgi siužetas sąmojingam dramaturgui – kaip elgėsi kritika su drąsiais Jono Jurašo spektakliais, kurie perkeltinėmis prasmėmis kalbėjo apie tai, ko negalima buvo atskleisti recenzijose. Skaitant to meto spektaklių ir jų vertinimų analizę, atrodo, kad netyčia sutapo ir vienas kitą papildo du tyrimai – Rasos Vasinauskaitės apie „(Ne)pilkąją zoną“ ir debiutuojančios režisierės Aistės Stonytės dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“ apie Jurašo spektaklį ir jo laiką.
Nesiryžčiau sutikti su gerbiama Audrone Girdzijauskaite, kuri per Vasinauskaitės knygos pristatymą pasakė, kad tai romanas. Jeigu ir romanas, tai skaitytojui, linkusiam atkakliai dirbti. Nes vis dėlto teatrologės parašytas milžiniškas akademinis darbas, kuris padeda skverbtis per laiką, įvertinti kritiko profesijos briaunas, ne visada ir ne visiems priimtinas, bet kaipgi be jų.
Tikiuosi, čia rašydama nepadariau antrojo „grieko“, vadinamo „mandrybe“, o kad išvengčiau septintojo – „apsileidimo“ – gilinausi į knygą ir į zoną, kuri rašančiųjų pastangomis retai būna pilka.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
