Meno kūriniai - kaip ir juos reflektuojantys tekstai - visuomet yra asmeniški ir pirmiausiai pasakoja apie jų autorius. Stebėdami dokumentinio teatro ir asmeninėmis patirtimis paremtų spektaklių populiarėjimą suprantame, kad kuo toliau, tuo mažiau menininkai tai maskuoja. Į šį posūkį galima žvelgti per socialinių tinklų prizmę, analizuojant ekshibicionistinius žmonių polinkius. Vis dėlto pravartu pastebėti ir kur kas siauresnio rato interesus apibūdinantį reiškinį - terapinį tokio meno poveikį.
Paprastai kūrėjai patys deklaruoja, kad vienas svarbiausių spektaklio tikslų - patiems suprasti save ir pasidalyti patirtimis su žiūrovais, galbūt išgyvenančiais panašias situacijas ar emocijas. Kai tam pasirenkama meninė išraiška, logiška vertinti kūrinį, atsižvelgiant į scenoje naudojamų priemonių poveikį. Tačiau kūrėjams darbuose atveriant traumuojančias patirtis, kritiškas žvilgsnis iš šalies darosi kiek pavojingas. Pirma - tokiais atvejais kūrėjai tampa kur kas jautresni; antra - tam, kad suprastume ir paaiškintume, kaip tokie kūriniai veikia, reikalingi psichologijos ar psichoterapijos žinių pagrindai, nes meninės priemonės, kurias esame pratę analizuoti, šiais atvejais tėra siūlai istorijoms ar emocijoms sutvirtinti.
Lapkričio 14 dieną Meno ir mokslo laboratorija iš savo būstinės Vokiečių gatvėje tiesiogiai transliavo Gretos Grinevičiūtės spektaklį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Tai - antroji kūrėjos sumanyto triptiko dalis, sekanti 2018-aisiais įvykusią „Šokio dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjerą. Interviu prieš spektaklį kūrėja teigė nežinojusi, kaip šokti mirusiai mamai, nes jos beveik neprisimena. Tikėtina, kad tai (galbūt pasąmoningai) tapo viena priežasčių pakviesti prisijungti scenos partnerį - šokėją ir choreografą Andrių Katiną. Jis tapo apčiuopiamu ramsčiu temoje, kurioje G. Grinevičiūtė nerado už ko kibtis, tačiau vis tiek jautė (kaip suprantu iš interviu ir jos savireprezentacijos spektaklyje) nenumaldomą poreikį ja kalbėti.
Atramos poreikis paaiškėja spektaklio pradžioje, kai kalbėdama su A. Katinu telefonu, šokėja pasitikslino: „Pabūsi kartu?“, o jis atsakė: „Žinoma. O ką, galvojai - paliksiu?“ Tai - viena iš tiksliai parinktų spektaklio detalių, kuriose persidengia fragmentiškas prisiminimas ir vientisa, ryški, tikra emocija to prisiminimo atžvilgiu. Kitaip sakant, viename taške jungiasi išblukęs subjekto vaizdas ir ryškios emocijos to subjekto atžvilgiu.
„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ sukurtas iš tarsi atsitiktinių dalykų - pokalbio telefonu, atlikėjų improvizacijų su pėdkelnėmis, dviejų skalbimo mašinų scenografijos, etc. Ilgainiui integruojami trumpi epizodai, netikėtai atveriantys akis ir paaiškinantys pasirinktus sceninius sprendimus. Todėl spektaklio metu kelis kartus aplanko jausmas, tarsi ilgą laiką spręstum uždavinį ir negalėtum atrasti tinkamo priėjimo, o tuomet staiga atkreiptum dėmesį į detalę-sprendimo raktą ir viskas išsispręstų greitai bei sklandžiai. Toks atrasto kelio džiaugsmas kyla minėtame atlikėjų pokalbio epizode, taip pat išgirdus, kad G. Grinevičiūtės mama turguje pardavinėdavo pėdkelnes, bei paskutinio skalbimo mašinų šokio metu, kai vienas prietaisų pradeda judėti ir reikalauti dėmesio iš kito - gyvybės ženklų nerodančio. Lygiai kaip keliolika minučių anksčiau darė pati atlikėja.
Toks šokio spektaklio kūrimo principas yra tarsi pusiausvyros paieška tarp abstraktaus kūrinio, reikalaujančio asmeninio sąmoningo žiūrovo įsitraukimo, bei paprastai ir aiškiai atliekamo vieną temą reprezentuojančio darbo. „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ sukuria sąlygas žiūrovui jaustis sutrikusiam, o tada, neužlaikydamas tokioje būsenoje per ilgai, pasiūlo nuorodą, kaip iš to išeiti.
Šiuo metu daugiausia klausimų kelia du dalykai. Pirmasis - A. Katino pasirodymas, kuriam įvykti pagal planą sutrukdė pandemijos lemti apribojimai. Jis buvo nufilmuotas ir transliuojamas kairėje pusėje padėtame kompiuterio ekrane, praktiškai neatlikdamas jokio vaidmens. Žiūrovai jį matė fragmentiškai, tad nebuvo kaip susidaryti įspūdį, nepavyko pamatyti šios spektaklio dalies vientisumo ir ryšio su kitais elementais. Priešingai nutiko pokalbių scenose - A. Katino balsas tam tikra prasme tapo G. Grinevičiūtės mamos įvaizdžiu - kažkuo, kas visada šalia, nesvarbu, ar to kažko klausoma, ar tai atstumiama, ar į tai kabinamasi kaip į vienintelį ir svarbiausią ryšį, priešnuodį nuo vienatvės.
Kitas klausimų keliantis epizodas - G. Grinevičiūtės kreipimasis į mamą, prisipažįstant, kad ant jos pyksta, ją kaltina. Negaliu žinoti, kas scenos metu vyko atlikėjos viduje, tačiau susidarė įspūdis, kad ji realiai išgyveno liūdesį, kančią, pyktį, skausmą, ilgesį. Tokios akimirkos žiūrovus paveikia labiausiai ir neabejoju, kad šįkart nutiko panašiai. Pati manau, kad toks pasirinkimas šiek tiek pavojingas.
Pirma - laikausi pozicijos, kad atlikėjas scenoje neturėtų iš tikrųjų kentėti. Priešingu atveju meno kūrinys pagimdomas žalos sąskaita, tampa kiek ekshibicionistiškas bei (net jei kūrėja sąmoningai to nesiekia) manipuliuoja žiūrovais, nepalikdamas jiems kitos išeities, kaip tik užjausti, gailėti. Antra - šios scenos paveikumas ilgainiui mažės, nes kartojant skaudžius išgyvenimus, procesas suveiks kaip psichoterapija: kartojant tą patį, emocijos slops. Neabejoju, kad „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ tapo tam tikra terapija pačiai atlikėjai, juolab, ji apie tai beveik atvirai kalba interviu. Čia mano kompetencijos baigiasi, užleisdamos vietą norui, kad tokio pobūdžio darbą analizuotų profesionalūs psichologai. Tai būtų nepaprastai įdomu ir, neabejoju, paskatintų platesnes menines analizes be poreikio išlikti empatiškais.
Prie „Šokio skalbimo mašinai ir mamai“ prisidėjo kur kas mažiau žmonių nei kuriant „Šokį dulkių siurbliui ir tėčiui“, tačiau šįkart pasirinktųjų indėlis itin ryškus. Kompozitorės Agnės Matulevičiūtės kurta muzika, istorijų ir lopšinių įrašai bei kompiliacijos tapo savarankišku veikėju, dar vienu G. Grinevičiūtės scenos partneriu. Tai veikėjas, gimęs iš šiandieninės atlikėjos aplinkos, kurią ji susikūrė vien savo jėgomis, be mamos palaikymo. Tokiame pasaulyje dalis reiškinių veikia nepriklausomai nuo šokėjos veiksmų, o dalis kuria panašią dramą, kaip G. Grinevičiūtės monologas mamai. Tai sufleruoja dalies balsus įrašiusiųjų žmonių kalbėjimo tonas.
Neabejoju, kad kuriant daugybę idėjų ir išraiškos priemonių integruojančio spektaklio tvarką daug prisidėjo dramaturgės Kristina Steiblytė ir Sigita Ivaškaitė. „Šokyje skalbimo mašinai ir mamai“ egzistuoja keletas skirtingų žodinio teksto formų: gyvas pokalbis, įrašyti pasakojimai, paruošti monologai, dainos. Tam, kad viskas jungtųsi su šokio tekstu, kad kūrinys, likdamas ištrauka iš gyvenimo, visgi turėtų įžangą ir išvadas, svarbu atrasti natūralią veiksmo kaitą ir jungtis. Priešingu atveju kūrinys būtų likęs pakaitomis sudėliotų „šokėjiškų“ ir „vaidybiškų“ scenų vaizdiniu. G. Grinevičiūtės spektaklyje išraiškų kaita nekelia logikos klausimų, be to, čia puikiai apskaičiuota kiekvienai scenai reikalinga laiko trukmė.
„Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ kompiuterio ekrane išliko emociškai ryškus ir paveikus. Galbūt to pakanka - juk kūrėja neslėpė, kad kūrinys gimė iš stiprią emociją kėlusio poreikio, iš būtinybės. Drauge svarbu pastebėti, kad meninis spektaklio apipavidalinimas iš principo tikslus, adekvatus, vientisas, o išlikę problemos bus sprendžiamos atradus koronaviruso vakciną.
Ir kol tai įvyks, galbūt išsikristalizuos ir pačių emocionaliausių scenų esmė.
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
