 - Copy.JPG)
Suvilioti žiūrovą - štai koks uždavinys iškyla provincijos teatrui mieste, kurio gyventojų per dešimtmetį sumažėjo daugiau nei 17%. Mieste liko vaikai ir seniai, sako vairuotojas, vežantis į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą. Praeitą rudenį čia paskirtas naujas teatro vadovas Linas Zaikauskas padarys viską, kad „į teatrą sugrįžtų šlovė“. Pirmiausia - kad apie teatro spektaklius kalbėtų ne tik panevėžiečiai. Kodėl gi ne? Tad pakalbėkime apie sausio 14 dieną Mažojoje salėje parodytą aktorės Ligitos Kondrotaitės režisūrinį debiutą „Moterims ir jų vyrams“. Pamėginkime į šį monospektaklį pažvelgti iš dviejų perspektyvų.
Ką reikėtų žinoti žiūrovams
Spektaklis sukurtas pagal britų dramaturgo Willy Russello pjesę „Širlė Valentain“, rašytą 1986 metais, bet nė kiek nepasenusią. Nepaprasta moteris užspeista paprastame gyvenime: vaikai užaugę, vyras reikalauja to paties maisto tą pačią valandą, o ji kepa bulvytes su kiaušiniene, geria vyną ir kalbasi su siena. Taip, ši moteris tokia vieniša, kad kalbasi su siena. Panašiu vienišumo principu dramaturgas sukomponavo ir patį spektaklį - scenoje viena aktorė, kuri žiūrovams turi perteikti visą Širlės pasaulį, nupiešti ją supančius žmones, atkurti situacijas, atskleisti jose glūdinčią tragediją ir komediją. Tai - puiki medžiaga stipriai aktorei.
Šį kūrinį Juozo Miltinio teatre inicijavo ir režisavo aktorė Ligita Kondrotaitė, teatro kolegų ir panevėžiečių, netgi jau kurį laiką gyvenančių kituose miestuose, drąsiai pristatoma kaip teatro primadona. Kažin, ar tai būtų komplimentas bet kuriam šiuolaikiniam aktoriui, tačiau panašu, kad jis tiksliai apibūdina Kondrotaitės situaciją - šiuo metu ji yra viena ryškiausių teatro asmenybių. Pradėdama premjerą ji sakė: „Žinau, kad čia susirinko tie, kurie mane myli“. Koks aktorius nenorėtų vaidinti tokiai publikai?
Žinoma, Širlė Valeintain galėtų pasakyti, kad žodis „myliu“ įpareigoja: „Visada stebėjaus, kodėl... kai kas nors sako „aš tave myliu“, jiems tarsi automatiškai suteikiama teisė blogiau su tavim elgtis“. Gal todėl įpareigota jaučiasi ir Kondrotaitė. Užuot buvusi laisva, skleidusi savo aktorinę meistrystę ir pasinaudojusi asmenybės kerais, kad savo publikai suteiktų tai, ko ji čia ir atėjo, aktorė mėgina pataikyti į įsivaizduojamus vaidybos standartus (kitaip sakant, klišes) ir atitikti publikos lūkesčius (kitaip sakant, pataikauja), taip pat ir moralinius. Efektas visiškai priešingas, todėl meno mėgėjams spektaklyje nuobodu.
Scenoje viskas - pozos, elgesys, netgi sakomas tekstas - taikomas prie konservatyvios publikos. Tarkime, Russello Širlė save vadina „kvaila kale“, o štai Kondrotaitės herojė save mato kaip „seną karvę“. Aprenkime abi baltais nėrinukais. Kuri gi jus vilioja labiau? Tai, kad Kondrotaitė vaidins kekšę, pati juk tokia netaps, bet panašu, jog Panevėžyje žmonės linkę manyti kitaip. Spektaklio „Moterims ir jų vyrams“ žiūrovams bei pačiai aktorei reikėtų prisiminti vieną taisyklę: scena yra atskiras kosmosas, aktorius čia gali daryti ką nori ir to nereikia sieti nei su jo asmeniniu gyvenimu, nei su moraliniais įsitikinimais.
Kol šio požiūrio nesilaikoma, Kondrotaitės Širlė yra tikrame pavojuje. Pavojuje dar ir dėl to, kad panaikinus anglizmą ir Mardžorę Meidžors pavertus Margarita Burbyte, neliko ką daryti su Širlės Valentain vardu - Russello Širlė dažnai į save kreipiasi vardu ar pavarde, ko nedaro Kondrotaitės personažas. Vardo tiesiog nėra? Maištingas Širlės Valentain charakteris, dažnai reiškiamas per distanciją su pačia savimi, Panevėžio primadonos spektaklyje tapatinasi su aktorės asmenybe. Tai, kas turėtų būti griežtai parodoma, dėjus skersą ant visų moralinių traukulių, čia pridengiama storu pūkuotu mezginiu, „neteisingos“ raiškos baime ir visomis kitomis abejonėmis, žiūrovui išlendančiomis kaip bejėgiška namų šeimininkės melancholija.
O kur gi nuodėmės grožis ir elegancija? Pagalbos šioje srityje būtų galima tikėtis iš scenovaizdžio, kuris Russello tekste iliustruoja spektaklio veikėją: „Virtuvė puikiai irengta - lengva pastebėti, kad metams bėgant ji buvo tobulinanta ir kito. Nors tai ir nėra tikros pušies medienos svajonių virtuvė su kabančiais gėlių vazonais, tačiau vis dėlto juntama, kad šeimininkės pastangos net ir pigių medžiagų dėka šią vietą pavertė gana jaukia. Tai visų mėgiama ir rami namų vieta“.
O štai Kondrotaitės Širlės virtuvėje visiškai nesinori būti. Stalas užklotas prastų derinių staltiesėmis, dar didesnio nykumo įneša rusvo mezginio spalva, o ką jau kalbėti apie apokaliptinės virtuvės paveikslą, projektuojamą ant galinės scenos sienos: vienos ant kitų sukrautos spintelės, viryklė ant skalbimo mašinos, viskas atidarytomis durimis, tuščiomis lentynomis, kur ne kur vienas kitas rakandas. Tokiame peizaže šabloniškais, tokių pat vargo derinių drabužiais apsirengusi personažė atrodo apgailėtinai. „Kodėl šitaip?!“ - norisi klausti spektaklio scenografės ir kostiumų dailininkės Margaritos Misiukovos. Ar ši kančia žiūrovo akims sukurta vien tam, kad būtų akivaizdus kontrastas su „grožiu ir derme“ antrajame veiksme? Misiukova savo darbą atliko pernelyg formaliai, ir netgi „grožis ir dermė“ antrajame veiksme pasiekiami gan įprastais sprendimais.
Taigi, poros valandų teatro salėje kokybė lieka aktorės rankose. Atrodo, kad ji dėl savo vaidybos nevisiškai apsisprendusi. Pasiūliusi šią pjesę kaip probleminę, galinčią padėti išspręsti šeimyninius ginčus, gal net suartinti atitolusius sutuoktinius, pati aktorė slysta ant komedijos principu parašyto teksto. Užuot nepasidavusi publikai ir subtiliai sušvelninusi kai kurias ir taip jau komiškas situacijas, ji, tarsi gėdydamasi jautrumo, nejučia per daug akcentuoja komiškąją pusę. Taip elementarių žmogiškų tikslų siekianti Širlė Valentain artėja prie moters karikatūros. Ar po to vyrai į moterų sprendimus gali žiūrėti rimtai? Atliekant šį vaidmenį padėtų platesnė emocijų skalė bei subtilumas, juolab, kad Mažoji salė reikalauja gerokai jautresnės vaidybos, nei spektakliai Didžiojoje.
Kol pagrindinei personažei trūks drąsos ir jautrumo, Kondrotaitės spektaklis vargu ar bus įdomus į teatrą nevaikščiojantiems žmonėms, kažin ar įkvėps namų asmenybes ar jų vyrus paskatins būti supratingesniais. Be jokios abejonės šiandien „Moterims ir jų vyrams“ tikrai patiks tiems, kurie myli savo aktorę ir kuriems nesvarbu, Širlę, Blanšą ar Natašą ji vaidina. Vis dėlto, ir čia metu akmenį į teatro kolektyvo daržą, neabejoju, kad Kondrotaitės gerbėjų tarpe yra ir tų, kuriems ne itin aktuali spektaklio tema, tad kodėl jie turėtų rinktis teatro, o ne, pavyzdžiui, literatūros vakarus?
Kelios pastabos scenos menų kūrėjams ir strategams
Ligitos Kondrotaitės darbas „Moterims ir jų vyrams“ - vienas iš daugelio kūrybinių pavyzdžių, kai aktorius imasi save režisuoti. Iš vėlesnių moteriškųjų darbų galima prisiminti ir Dalios Michelevičiūtės „Moters portretą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kai nelieka galimybės savęs matyti iš šono, kai tenka pasikliauti savo paties nuomone ir skoniu, arba artėjant premjerai nuolat keisti „režisieriaus“ ir „aktoriaus“ kepuraites ir rūpintis ne tik vaidmens atlikimu, bet ir vadovauti scenografui, kompozitoriui, šviesų dailininkui, techniniam personalui, daryti sprendimus tose srityse, su kuriomis anksčiau nesusidurta, daugiametė aktoriaus patirtis ne visada išgelbėja. Todėl nekeista, kad ne visi tokie darbai yra laikytini meniškai vertingais. Vis dėlto turint omenyje, kad tokių režisavimo iniciatyvų pasitaiko gana dažnai, nepakenktų ir konstruktyvesni sprendimai visame teatro lauke.
Panaši situacija prieš keletą metų buvo šokio scenoje, kai statyti spektaklius ėmėsi šokėjai, ilgą laiką šokę kitų choreografų spektakliuose. Šokio lauke savistabos klausimą dažnai sprendžia vaizdo įrašai ir su šokančiu choreografu dirbantys dramaturgai. Tačiau tai taip pat ne visada padeda užtikrinti spektaklio kokybę ir režisavimo pagrindų klausimas čia taip pat aktualus.
Vienas iš sprendimų galėtų būti režisuojantiems scenos atlikėjams skirti mokymai. Tokia greitų režisūros pagrindų įsisavinimo praktika žinoma ne tik Prancūzijos šokio mokyklose, bet taip pat ir kaimyninėje Lenkijoje - Poznanės Stary Browar / Art Stations Foundation šokio mokykloje. Galbūt tai įmanoma pritaikyti ir dramos teatro aktoriams?
Galimybės mokytis bei kūrybiškai tobulintis svarbios ne tik Vilniaus, bet ir, ypatingai, regionų kūrėjams. Nors šiuo metu kultūra regionuose yra akivaizdus prioritetas, deklaruojamas ir finansiškai skatinamas Kultūros tarybos, Juozo Miltinio teatro premjeros pavyzdys rodo, kad kultūros regionuose nepakanka skatinti pačios iš savęs - būtinas judėjimas: apsikeitimas aktoriais ar režisieriais iš kitų teatrų, silpnesnių teatrų pagrindiniams aktoriams - vaidmenys stipriausių teatrų, ypač nacionalinių scenose, darbas su užsienio režisieriais ne tik Vilniaus, bet ir provincijos aktoriams, o galiausiai seminarai turėtų būti svarbūs ne tik vaidybos studentams, bet ir profesionalams. Plėsti savo akiratį, matyti, kas vyksta bendrame lauke svarbu visų sričių menininkams ir daugelis tai daro savarankiškai. Vis dėlto teatro kūrėjai, ypač etatiniai, yra pernelyg prikaustyti prie teatro rutinos - repeticijų ir spektaklių - ir, ypač provincijoje, turi sunkias sąlygas pamatyti kitų teatrų spektaklius.
Ligitos Kondrotaitės režisūrinis debiutas šaukte šaukia apie provincijos teatro būklę. Bet tai - tikrai ne pačios aktorės problema. Panašiai kaip Širlė Valentain ji tiesiog bando keisti situaciją, kuri jai nepatinka. „Moterims ir jų vyrams“ dar kartą primena sistemos ydas. Jas taisyti gali teatro vadovai, rūpindamiesi savo kūrėjais, sudarydami ypatingas sąlygas teatro menininkams augti. Bei Kultūros ministerija, sudarydama sąlygas tarp teatro aktorių atsirasti konkurencijai, kurios dabar, etatus skirstant „iki gyvos galvos“ nėra, kaip nėra ir atvirų konkursų aktoriams ar režisieriams. Tokia situacija toli gražu neskatina profesionalaus meno ir ignoruoja aktyvius kūrėjus.
