Renata Bartusevičiūtė
Jeigu manęs (tik pradedančiosios teatro kritikės) paklaustų, ko man labiausiai trūko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolvento (tik pradedančio teatro režisieriaus) Žilvino Vingelio (kurso vadovas Gintaras Varnas) spektaklyje „Skaičius“, atsakyčiau: žalios salotos.
Nacionalinis Kauno dramos teatras sezoną baigia dviem savo forma kardinaliai priešingomis premjeromis - Agniaus Jankevičiaus „Maištu“ ir Žilvino Vingelio „Skaičiumi“. Agniaus Jankevičiaus spektaklis tiek pasirinkta tema (revoliucijos, pasipriešinimas, pilietinis sąmoningumas), tiek ir įvairių formų gausa (interaktyviais pasakojimo būdais) bando visomis priemonėmis kurti aktualų teatrą. Pavyksta ar ne sujungti tai į vieną bendrą spektaklio kompozicinį audinį, čia jau kitas klausimas. Bet po spektaklio galvoje tikras chaosas: dar kurį laiką bandai sudėlioti ir surinkti visas detales į vientisą paveikslą. Ir mane tas maištas žavi: žavi ne galutinis rezultatas, bet noras ieškoti, noras bandyti, noras atsispirti ir eiti kitu keliu. Kurti turinį, kuris būtų aktualus šiandienos žiūrovui, kurio forma būtų įdomi šiuolaikiniam žmogui. Tokia yra Jankevičiaus premjera. Kiek kitokiu kūrybiniu keliu nusprendė pasukti Žilvinas Vingelis, pasirinkęs ne iš fragmentiškų įvairios kilmės pasakojimų lipdomą naratyvą, o britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę „Skaičius“.
Dramaturgė pjesę parašė 2002 m., po to, kai pavykus klonuoti avį Doli, JAV mokslininkai sėkmingai klonavo katę Vaivorykštę ir pranešė, jog yra galimybė sukurti žmogaus embrioną. Pjesės siužetas nesudėtingas: Salteris - tėvas, aiškinasi santykius su trimis savo sūnumis Bernardais (B1, B2) ir Maiklu Bleku. Vienas - tikras, kiti - kopijos, kurių gali būti net iki 20. Vienas mokslinis eksperimentas, viena žmogžudystė, viena savižudybė, viena laiminga kopija - kodėl Salteris norėjo klonuoti sūnų ir kur visa tai nuvedė? Klonavimo temos pasirinkimas nestebina: dramaturgė, socialistinių pažiūrų kūrėja, atvirai kritikuoja kapitalizmą ir į susinaikinimą bei nužmogėjimą vedančius mokslinius laimėjimus. Caryl Churchill šioje pjesėje vengia politinių išvedžiojimų, kaltinimo, jai nėra įdomi socioekonominė bei politinė situacija, - priešingai, jai įdomios viso to pasekmės. Dramos centre - žmogus ir jo išgyvenimai: su juo leidžiamasi į būties ir asmens tapatybės paieškas.
Jaunas režisierius į pjesę žvelgia konservatyviai, aktorių lūpose skamba nekeistas dramaturgės tekstas (iš anglų kalbos vertė Agnė Narušytė). Tokį žvilgsnį jis išlaiko ne tik į tekstą, bet ir į daugelį kitų spektaklio elementų. Nors pats kūrėjas dar prieš premjerą minėjo, jog pjesė buvo kuriama taip, kad aktoriai ieškotų natūralios kalbos, o ne literatūrinio teksto, vargu ar tai pavyko įgyvendinti. Paradoksalu, tačiau personažai pasirodė itin literatūriški. Ir tai nėra jokia blogybė, jeigu ne Žilvino Vingelio noras nuo to sąmoningai pabėgti. Tėvo paveikslą kuriantis aktorius Liubomiras Laucevičius dramatiškose akistatose su savo sūnumis pasirenka gana minimalistinį išraiškos priemonių arsenalą, tačiau nežymūs gestai, išraiškos, lygus tonas pasiteisina: racionalus ir egoistiškas tėvas kontrastuoja su sūnumis, kovojančiais emociniais paribiais. Nelengva užduotis teko aktoriui Sauliui Čiučeliui, kuris ir įkūnija tris sūnus: originalą ir du savo paties klonus. Nors vizualiai jie gana skirtingi - originalas Bernardas (taip ir liko neaišku, ar turintis negalią, ar šiaip dėl kokių kitų priežasčių mėgstantis koją užkelti ant stalo), klonas Bernardas (bene labiausiai pavykęs, nors ir balansuojantis tarp natūralumo ir literatūriškumo) ir klonas Maiklas Blekas (šaržuojamas nevykėlis - laimingas mokytojas, trijų vaikų tėvas),- visgi sukurti išraiškingesnius psichologinių portretus pritrūko laiko. Šių personažų paveikslai ir besivystantys trapūs santykiai pasirodė gana statiški ir monotoniški.
Spektaklyje bandoma sujungti du polius: žmogaus egzistencinę dramą, nepasiduodančią jokiems dėsniams, ir šaltą nuasmenintą laboratorinį moksliškumą. Jį sukurti turėtų padėti epizoduose pasirodančios keturios pelės: VDU vaidybos studentai Valerijus Kazlauskas, Edgaras Miliauskas, Aistis Landsbergas ir Mantas Tarasevičius. Tos baltos pelės su hiperbolizuotomis galvomis puikiai atitinka spektaklio temą - tai klonai iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ (kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė), tik kažkur pametę gofruotas apykakles (kostiumų dailininkė Ilona Dombrovskytė). Ar visos pelės priklauso Koršunovui? Ne, tik tos, kurios yra identiškos. Deja, šiame spektaklyje jos klonams teko pagalbinis vaidmuo - stumdyti scenos dekoracijas ir nuolat graužti nagus dėl tokios savo lemties. Gelbsti tik svarstymai, kuo hamletiška herojaus beprotybes įkūnijusi pelė taip nusikalto, jog buvo klonuota į tokius blankius ir bespalvius graužikus. Gal čia slepiasi atsakymas, kuo skiriasi originalas nuo kopijos?
Spektaklio scenografas Vėjas Aliukas pasuka tuo pačiu konservatyviu keliu, kaip ir režisierius. Iš dviejų sienų sukuria kambarį, kurį aplink savo ašį sulig kiekvieno sūnaus pasikeitimu suka darbininkės pelės (nors galėtų sau ramiai ilsėtis). Sukimosi momentas lygus aktoriaus marškinių pasikeitimo trukmei - daugiau pridėtinės vertės šiame sprendime taip ir nepavyko įžvelgti. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie veidrodžius, kurie kulminaciniais momentais buvo atsukami į žiūrovus ir prieš juos vyko konvulsiškos originalo/klono tapatybės metamorfozės. Kodėl jie? Kodėl toks tradicinis būdas atskleisti žmogaus susiskaldymą, jo būties fragmentiškumą? Ne kartą matytas sprendimas, ne kartą pasiteisinęs: pavyzdžiui, tame pačiame „Hamlete“ kartu su muzika ir apšvietimu kuriantis metafizinę bedugnę, į kurią grimztantys atvaizdai kelia savęs suvokimo ir pažinimo klausimus. Tačiau šį kartą toks veiksmas pasirodė labiau formalus, pagal taisykles, labiau apskaičiuotas nei turintis galios provokuoti esminius skaudulius: kas aš esu? Kuris yra tikras? Kuo mes skiriamės?
Bene vienintelis ryškiausiai kontrastuojantis elementas su literatūriškumu šiame spektaklyje - kompozitoriaus Artūro Bumšteino muzikinis apipavidalinimas. Pypsėjimai, čaižūs skambesiai, švilpimai, graužimai, ūžimai, panaudoti iš albumo „Baisus”, išleisto prieš 12 metų, puikiai tiko atskleisti tiek chaotišką ir skausmingą tapatybės paieškos procesą, tiek ir šaltą laboratoriškumą. Garsinį foną papildė ir bendrą dermę kūrė videomenininko Kornelijaus Jaroševičiaus projekcijos, kurios drauge su garsais, regis, gyveno savarankišką, nuo spektaklio nepriklausomą gyvenimą.
Po šiemet vykusių „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų teatrologė Jurgita Staniškytė apie praeitų metų Lietuvos teatro sezoną sakė: „Teatras nėra inovacijų fabrikas. Tiesiog neįmanoma (o ir nebūtina), kad kiekvienais metais jis pateiktų kažką visiškai naujo. Kasmet būna ir atsinaujinimo, ir stagnacijos ženklų“. Svarstau, ar tą patį būtų galima pasakyti ir apie pradedančiuosius, tiek teatro kritikus, tiek ir teatro kūrėjus. Bet jeigu iš jų nesitikėsime nieko naujo, nieko aktualaus, tai tuomet iš ko?
„Mes turime 99% tų pačių genų kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Mes turime 90% tų pačių genų kaip šimpanzė. Mes turime 30% to paties kaip ir salotos. Ar tai bent kiek tave pralinksmina? Man patinka mintis apie salotas. Taip jaučiu, kad priklausau“, - tokiais pjesės žodžiais baigiasi spektaklis, kuris atrodo įstrigęs laike, sukurtas pagal taisykles, tarsi, savo pirmtakų mokytojų klonas. Tiesa, man irgi patinka mintis apie salotas. Ypač apie vieną žalią salotą, kuri galėtų kiekvieną iš mūsų išskirti iš tų 99 likusių procentų.
