Kuo skiriasi originalas nuo klono?

2016-06-08 Menų faktūra

aA

Renata Bartusevičiūtė

Jeigu manęs (tik pradedančiosios teatro kritikės) paklaustų, ko man labiausiai trūko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolvento  (tik pradedančio teatro režisieriaus) Žilvino Vingelio (kurso vadovas Gintaras Varnas) spektaklyje „Skaičius“, atsakyčiau: žalios salotos.

Nacionalinis Kauno dramos teatras sezoną baigia dviem savo forma kardinaliai priešingomis premjeromis - Agniaus Jankevičiaus „Maištu“ ir Žilvino Vingelio  „Skaičiumi“. Agniaus Jankevičiaus spektaklis tiek pasirinkta tema (revoliucijos, pasipriešinimas, pilietinis sąmoningumas), tiek ir įvairių formų gausa (interaktyviais pasakojimo būdais)  bando visomis priemonėmis kurti aktualų teatrą. Pavyksta ar ne sujungti tai į vieną bendrą spektaklio kompozicinį audinį, čia jau kitas klausimas. Bet po spektaklio galvoje tikras chaosas:  dar kurį laiką bandai sudėlioti ir surinkti visas detales į vientisą  paveikslą.  Ir mane tas maištas žavi: žavi ne galutinis rezultatas, bet noras ieškoti, noras bandyti, noras atsispirti ir eiti kitu keliu. Kurti turinį, kuris būtų aktualus šiandienos žiūrovui, kurio forma būtų įdomi šiuolaikiniam žmogui. Tokia yra Jankevičiaus premjera. Kiek kitokiu kūrybiniu keliu nusprendė pasukti Žilvinas Vingelis, pasirinkęs ne iš fragmentiškų įvairios kilmės pasakojimų lipdomą naratyvą, o britų dramaturgės Caryl Churchill pjesę „Skaičius“.

Dramaturgė pjesę parašė 2002 m., po to, kai  pavykus klonuoti avį Doli, JAV mokslininkai sėkmingai klonavo katę Vaivorykštę ir pranešė, jog yra galimybė sukurti žmogaus embrioną. Pjesės siužetas nesudėtingas:  Salteris - tėvas, aiškinasi santykius su trimis savo sūnumis  Bernardais (B1, B2) ir Maiklu Bleku. Vienas - tikras, kiti - kopijos,  kurių gali būti net iki 20. Vienas mokslinis eksperimentas, viena žmogžudystė, viena savižudybė, viena laiminga kopija - kodėl Salteris norėjo klonuoti sūnų ir kur visa tai nuvedė? Klonavimo temos pasirinkimas nestebina: dramaturgė, socialistinių pažiūrų kūrėja, atvirai kritikuoja kapitalizmą ir į susinaikinimą bei nužmogėjimą vedančius mokslinius laimėjimus. Caryl Churchill šioje pjesėje vengia politinių išvedžiojimų, kaltinimo, jai nėra įdomi socioekonominė bei politinė situacija, - priešingai, jai įdomios viso to pasekmės. Dramos centre - žmogus ir jo išgyvenimai: su juo leidžiamasi  į būties ir asmens tapatybės  paieškas.

Jaunas režisierius į pjesę žvelgia konservatyviai, aktorių lūpose skamba nekeistas dramaturgės tekstas (iš anglų kalbos vertė Agnė Narušytė). Tokį žvilgsnį jis išlaiko ne tik į tekstą, bet ir į daugelį kitų  spektaklio elementų.  Nors pats kūrėjas dar prieš premjerą minėjo, jog pjesė buvo kuriama taip, kad aktoriai ieškotų natūralios kalbos, o ne literatūrinio teksto, vargu ar tai pavyko įgyvendinti. Paradoksalu, tačiau personažai pasirodė itin literatūriški. Ir tai nėra jokia blogybė, jeigu ne Žilvino Vingelio noras nuo to sąmoningai pabėgti.  Tėvo paveikslą kuriantis aktorius  Liubomiras Laucevičius dramatiškose akistatose su savo sūnumis pasirenka gana minimalistinį išraiškos priemonių arsenalą, tačiau nežymūs gestai, išraiškos, lygus tonas pasiteisina: racionalus ir egoistiškas tėvas kontrastuoja su sūnumis, kovojančiais emociniais paribiais. Nelengva užduotis teko aktoriui Sauliui Čiučeliui, kuris ir  įkūnija  tris sūnus: originalą ir du savo paties klonus. Nors vizualiai jie gana skirtingi - originalas Bernardas (taip ir liko neaišku, ar turintis negalią, ar šiaip dėl kokių kitų priežasčių mėgstantis koją užkelti ant stalo), klonas Bernardas (bene labiausiai pavykęs, nors ir balansuojantis tarp natūralumo ir literatūriškumo) ir klonas Maiklas Blekas (šaržuojamas nevykėlis - laimingas mokytojas, trijų vaikų tėvas),- visgi sukurti išraiškingesnius psichologinių portretus pritrūko laiko. Šių personažų paveikslai ir besivystantys trapūs santykiai pasirodė gana statiški ir monotoniški.

Spektaklyje bandoma sujungti du polius: žmogaus egzistencinę dramą, nepasiduodančią jokiems dėsniams, ir šaltą nuasmenintą laboratorinį moksliškumą. Jį sukurti turėtų padėti epizoduose pasirodančios keturios pelės: VDU vaidybos studentai Valerijus Kazlauskas, Edgaras Miliauskas, Aistis Landsbergas ir Mantas Tarasevičius. Tos baltos pelės su hiperbolizuotomis galvomis puikiai atitinka spektaklio temą - tai klonai iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ (kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė), tik kažkur pametę gofruotas apykakles (kostiumų dailininkė Ilona Dombrovskytė). Ar visos pelės priklauso Koršunovui? Ne, tik tos, kurios yra identiškos. Deja, šiame spektaklyje jos klonams teko pagalbinis vaidmuo - stumdyti scenos dekoracijas ir nuolat graužti nagus dėl tokios savo lemties. Gelbsti tik svarstymai, kuo hamletiška herojaus beprotybes įkūnijusi pelė taip nusikalto, jog buvo klonuota į tokius blankius ir bespalvius graužikus.  Gal čia slepiasi atsakymas, kuo skiriasi originalas nuo kopijos?

Spektaklio scenografas Vėjas Aliukas  pasuka tuo pačiu konservatyviu keliu, kaip ir režisierius. Iš dviejų sienų sukuria kambarį, kurį aplink savo ašį sulig kiekvieno sūnaus pasikeitimu suka darbininkės pelės (nors galėtų sau ramiai ilsėtis). Sukimosi momentas lygus aktoriaus marškinių pasikeitimo trukmei - daugiau pridėtinės vertės šiame sprendime taip ir nepavyko įžvelgti. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie veidrodžius, kurie kulminaciniais momentais buvo atsukami į žiūrovus ir prieš juos vyko konvulsiškos originalo/klono tapatybės metamorfozės. Kodėl jie? Kodėl toks tradicinis būdas atskleisti žmogaus susiskaldymą, jo būties  fragmentiškumą? Ne kartą matytas sprendimas, ne kartą pasiteisinęs: pavyzdžiui, tame pačiame „Hamlete“ kartu su muzika ir apšvietimu kuriantis metafizinę bedugnę, į kurią grimztantys atvaizdai kelia savęs suvokimo ir pažinimo klausimus. Tačiau šį kartą toks veiksmas pasirodė labiau formalus, pagal taisykles, labiau apskaičiuotas nei turintis galios provokuoti esminius skaudulius: kas aš esu? Kuris yra tikras? Kuo mes skiriamės?

Bene vienintelis ryškiausiai kontrastuojantis elementas su literatūriškumu šiame spektaklyje - kompozitoriaus Artūro Bumšteino muzikinis apipavidalinimas. Pypsėjimai, čaižūs skambesiai, švilpimai, graužimai, ūžimai, panaudoti iš albumo „Baisus”,  išleisto prieš 12 metų, puikiai tiko atskleisti tiek chaotišką ir skausmingą tapatybės paieškos procesą, tiek ir šaltą laboratoriškumą. Garsinį foną papildė ir bendrą dermę kūrė videomenininko Kornelijaus Jaroševičiaus projekcijos, kurios drauge su garsais, regis, gyveno savarankišką, nuo spektaklio nepriklausomą gyvenimą.

Po šiemet vykusių „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų  teatrologė Jurgita Staniškytė apie praeitų metų Lietuvos teatro sezoną sakė:Teatras nėra inovacijų fabrikas. Tiesiog neįmanoma (o ir nebūtina), kad kiekvienais metais jis pateiktų kažką visiškai naujo. Kasmet būna ir atsinaujinimo, ir stagnacijos ženklų“.  Svarstau, ar tą patį būtų galima pasakyti ir apie pradedančiuosius, tiek teatro kritikus, tiek ir teatro kūrėjus. Bet jeigu iš jų nesitikėsime nieko naujo, nieko aktualaus, tai tuomet iš ko?

„Mes turime 99% tų pačių genų kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Mes turime 90% tų pačių genų kaip šimpanzė. Mes turime 30% to paties kaip ir salotos. Ar tai bent kiek tave pralinksmina? Man patinka mintis apie salotas. Taip jaučiu, kad priklausau“, - tokiais pjesės žodžiais baigiasi spektaklis, kuris atrodo įstrigęs laike, sukurtas pagal taisykles, tarsi, savo pirmtakų mokytojų klonas. Tiesa, man irgi patinka mintis apie salotas. Ypač apie vieną žalią salotą, kuri galėtų kiekvieną iš mūsų išskirti iš tų 99 likusių procentų.

recenzijos
  • Besivejant gulbę iš padangos

    Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ ne pamokslauja, o kviečia kartu juoktis – iš savęs, iš absurdiškų, bet įspūdingai pateiktų praktikų, ir iš visko, kas galbūt pernelyg rimtai pateikiama mūsų kasdienybėje.

  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.