Kalbėti apie Artūro Areimos „Ričardą II: Post factum" traukia, praleidus įžangą, tiesiai nuo šio reiškinio pabaigos. Čia, vienoje paskutinių scenų, Eglė Špokaitė - Karalienė Izabelė dėkoja žiūrovams už tai, kad jie jos išklausė. Šis jos gestas atrodo itin tikslus norint apibūdinti Šiuolaikinio meno centro fojė pirmadienio vakarą susirinkusių žiūrovų praleistą laiką. Tiesą sakant, visi šio spektaklio aktoriai - veikėjai galėtų pasekti minėtosios Karalienės pavyzdžiu ir parodyti publikai savo dėkingumą. Mat visų pirma, šiame karališkame tūse dirbo visai ne aktoriai, kurie, atrodo, itin gerai leido laiką, o būtent žiūrovai - ir, deja, ne patį švariausią darbą: buvo žiūrovu tam, kad tenkintų tiek dvasiškai, tiek fiziškai, tiek meniškai ekshibicionistinius kūrėjų polinkius.
Dvi valandas savo ribota fantazija betaršydami Williamo Shakespeare'o dramą „Ričardas II", spektaklio aktoriai su Areima priešakyje pademonstravo tokį savo „kietumą", kurio net pats teatro judėjimo „No Theatre" vadovas Vidas Bareikis galėtų pavydėti. Matyt, ne veltui pagrindiniai spektaklio vaidmenys ir atiteko šio judėjimo aktoriams - Vainiui Sodeikai (Ričardas II), Dovydui Stončiui (Bolingbrukas) ir jau minėtai Eglei Špokaitei. Taigi, daug stilingų ir nuotraukose turbūt dailiai atrodysiančių jaunuolių (kostiumų dailininkė Monika Gurskytė), pasitelkę profesionalius perspausto maivymosi sugebėjimus, visą spektaklį vieną po kito energingai skaldė pop ir televizijos kultūroje dažnai pasitaikančius bajerius dažniausiai svaigalų, homoseksualumo ar vadovų bukumą demonstruojančiomis temomis.
Paradoksalu tai, kad prikimštas įvairiausių niekų, vakaras vis viena nebuvo lengvas. Sunku ir apsakyti, kokios sunkios buvo minutės, per kurias netekdavo pamatyti nė vieno juokelio! Nejaugi tikėtasi, kad be perstojo bukinamas žiūrovas dar nori ir dar yra pajėgus stebėti šekspyriškąjį veiksmą? Kam rūpi, kas po Ričardo II bus (ar kad kas nors nebebus) karaliumi? Ar, pavyzdžiui, kuo tie veikėjai - o jų čia tiek daug! - susiję? Atrodo, kad Areimos taip pamėgta klasika jau ne pirmą kartą (ir ne vien jo chuliganavimo laikais) jį tik apsunkina. Panašu, kad šiam režisieriui daug labiau rūpi aktorius pats savaime bei vienaip ar kitaip stilingas, dirbtinai sukaltas, kinematografiškas vaizdas (tam tikromis aplinkybėmis tai galėtų būti savita ir įdomu), o ne pjesių idėjos, temos ir net joms, ypač klasikinėms, ne taip jau svarbus veiksmas.
Griauti, keisti, šiuolaikinti ar bent ironizuoti klasiką, be abejo, smagu ir įdomu. Tačiau neturint rimtesnių užmojų už šiandienos politikų pašiepimą, verta pagalvoti kad ir apie satyrinės komedijos žanrą. Be abejo, šiek tiek „kietumo" dėl to sumažėtų, be to - nebeliktų taip pamėgtos vizitinės kortelės „chuliganiškas elgesys su klasika". Tačiau gal tuomet toks savipakankamas taškymasis įgautų bent šiokią tokią prasmę ir, padedant šiuolaikiniam dramaturgui, nebeatrodytų toks uždaras ir nuobodus? Vis dėlto nuojauta kužda, kad čia pradedu prieštarauti pačiai kūrėjų koncepcijai ir vertėtų susilaikyti nuo šio bereikalingo moralizavimo. Juk, atsiradus kokiai nors prasmei, žiūrovams būtų suteikta galimybė tapti ne tik kūrėjų „kietumo" liudininkais, bet ir kažką iš to gaunantiems asmenims, o tai veikiausiai pagal kai kurių supratimą nebesivadintų nei drąsa, nei chuliganiškumu.
Atrodo gerai pataikyta su pačia vieta - šio reiškinio veiksmas vyko ne teatro, o ŠMC fojė erdvėje (Kaune - VDU didžiosios salės fojė). Čia, laiptinę primenančioje aplinkoje, įvairiausi keiksmažodžių pliūpsniai ar dažnas įvairialypis ištvirkavimas neatrodo tokie dirbtini, kokie regėtųsi teatro scenoje. Be to, baisu net pagalvoti, kokį lygį pasiektų aktorių mėgavimasis savo kuriamais chamiškais personažais, jei jie netektų galimybės dalies savo energijos išlieti pirmyn atgal lakstydami laiptais. Šiokiai tokiai aktorių koncentracijai pravertė ir nepatogus laiptų pagrindas ar, nulipus nuo jų, taip arti esantis žiūrovas. Tačiau teatrui išėjus į kitą erdvę automatiškai atsiranda ir tam tikro viešumo, padaugėja galimybių pasiekti ir tą nuo teatro atitrūkusią publiką, o tai, manau, pačiam teatro menui nėra gera reklama.
Baigiant reiktų paminėti, kad Artūro Areimos spektaklis „Ričardas II: Post factum" nėra paprasta premjera, tai - ir pirmasis besikuriančio AAT - Artūro Areimos teatro projektas. Manau, bent jau patys kūrėjai su nekantrumu laukia tęsinio. Tačiau gali nenusiminti ir tie, kas nemėgsta į save susitelkusių pseudochuliganų. Visuomenei visuomet saugiau, kai tokie dalykai vyksta vis tuose pačiuose namuose ir yra paženklinti to paties reiškinio vėliava.
